Kelių atominių bombų susprogdinimas Marso ašigaliuose nepadės: atvėsino Elono Musko ir NASA svajonę, bet viltis yra, tik ne šiandien

Kalba eina apie Marso teraformavimą – Raudonosios planetos pavertimą žydrąja, taikant pažangiausius geoinžinerijos metodus, leidžiančius gyvybei nepalankią Marso aplinką pakeisti mums, žmonėms svetingesne, rašo sciencealert.com.

Tačiau naujo mokslinio tyrimo autoriai tvirtina, kad tokia svajonė, būdinga mokslinės fantastikos kūriniams (ir kai kuriems svajokliams mokslininkams), deja, yra neįgyvendinama – bent jau kol neišradome dalykų, kurie dabar neatrodo įmanomi.

Teraformavimo hipotezė aprėpia keletą skirtingų strategijų, tačiau jas vienija vienas esminis elementas: jeigu iš Marso gelmių pavyktų išlaisvinti pakankamai didelį kiekį įšalusio anglies dvideginio, sutirštėjusi Marso atmosfera galėtų apsaugoti ir žemišką gyvybę.

Teoriškai tai yra nuostabus, dideliems darbams įkvepiantis planas. Tai yra svajonė, kuri žmoniją, kuri išmoko sunkią globalinio atšilimo pamoką, iškelia iki dangaus ir leidžia šią pamoką pritaikyti teigiama kryptimi: galbūt vieną dieną ši pamoka netgi galėtų tapti visos žmonijos išsigelbėjimo pagrindu.

Tačiau naujausio NASA finansuoto mokslinio tyrimo rezultatai rodo, kad visoms šioms svajonėms lemta likti tik mokslinės fantastikos kūriniuose.

„Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad Marse nėra likę pakankamo CO₂ kiekio, kad būtų galima sukelti reikšmingą šiltnamio efektą visoms šioms dujoms patekus į atmosferą. Be to, didžioji dalis CO₂ dujų nėra prieinama ir negali būti lengvai mobilizuojama. Dėl to naudojant šiandienines technologijas Marso teraformavimas nėra įmanomas“, – aiškina Kolorado universiteto (JAV) planetologas Bruce'as Jakosky.

Mokslininkai ir anksčiau vykdė skaičiavimus bei modeliavimus norėdami išsiaiškinti, ko reikia Marso pavertimui svetinga planeta, tačiau B.Jakosky su kolega Christopheriu Edwardsu iš Šiaurinio Arizonos universiteto naudojosi per daugelį metų NASA kosminių zondų („Mars Reconnaissance Orbiter“, „Mars Odyssey“ ir MAVEN) surinktais duomenimis.

Dabar Marso atmosfera yra tokia reta, kad praktiškai galima sakyti, jog jos apskritai nėra. O atmosferos slėgio nebuvimas reiškia, kad bet koks skystas vanduo, esantis planetos paviršiuje, arba išgaruotų, arba sušaltų į ledą.

Jeigu žmonėms pavyktų kokiu nors būdu atitirpinti anglies dvideginį, saugomą ašigalių ledo kepurėse – panašiai, kaip filme „Viską prisiminti“ padarė Arnoldas Schwarzeneggeris – mokslininkų teigimu, atmosferos slėgis Marse padvigubėtų.

Bet, skirtingai nei šiame filme, dvigubas Marso atmosferos slėgis būtų ekvivalentiškas vos 1,2 proc. Žemės atmosferos slėgiui.

„Nėra taip, kad teraformavimo procesas apskritai būtų neįmanomas. Tiesiog jis nėra toks paprastas, kaip dabar galvoja žmonės. Nepakaktų tiesiog susprogdinti kelias atomines bombas Marso ašigaliuose“, – sakė B.Jakosky.

Šių dujų galima būtų rasti ir kituose Marso šaltiniuose: jo yra dirvoje, mineralinėse nuosėdose. Tačiau mokslininkų skaičiavimai ir šiuo atveju negailestingi: niekaip neužteks natūralių išteklių, kad Marso atmosfera galėtų tapti malonios temperatūros, drėgnu šiltnamiu.

Paskutinis šansas Raudonajai planetai – tikimybė, kad kažkur giliai planetos plutoje slypi milžiniški anglies dvideginio ištekliai. Tačiau šiuo metu nėra pakankamai duomenų teigti, kad tokie ištekliai egzistuoja, jau nekalbant apie tokių išteklių vietą. O net jeigu rastume milžinišką anglies dvideginio saugyklą, neturėtume patikimų priemonių jį išlaisvinti.

„Žinome, kad jo kažkiek yra. Jo atsargos matomos smūginių kraterių dugnuose. Tačiau neturime galimybių atlikti kiekybinių vertinimų. Be to, jei šis anglies dvideginis yra užkastas giliai, jis iš esmės yra mums neprieinamas“, – aiškino B.Jakosky.

Tai tikrai nereiškia, kad jokios vilties nėra – tiesiog vilties nėra šiandien.

Mokslininkai tvirtina, kad ateityje – galbūt po kelių dešimtmečių technologinės evoliucijos – pradėjus vykdyti šiokią tokią kosminės kolonijos veiklą Marse bus galima pradėti galvoti apie Marso teraformavimo planą.

„Marsą vis dar galėtume teraformuoti. Galėtume pasigaminti didelio efektyvumo šiltnamio dujas – pavyzdžiui, chlorofluoroangliavandenilius – kurie įšildytų planetą, tačiau tam reikalinga pažangesnė gamybos sistema, kuri dar smarkiai lenkia mūsų galimybes. Taigi, jeigu kada nors ir sugebėsime, tai bus labai toli ateityje“, – aiškino planetologas.

Taigi svajonėms lemta taip ir likti svajonėmis. Džiaugtis galima nebent tuo, kad planetologai šios svajonės nenužudė visiškai.

Pilną tyrimo ataskaitą galima rasti „Nature Astronomy“ svetainėje.