Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Praėjusio amžiaus pabaigoje astronomas Bobas Williamsas norėjo nukreipti „Hubble“ kosminį teleskopą į dangaus lopinėlį, kuriame, kaip tuomet manyta, nieko nėra. Negana to, jis norėjo teleskopą nukreipęs į „tuštumą“ laikyti nukreiptą net 100 valandų. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Jo kolegos su tokia idėja nesutiko ir teigė, kad tai yra siaubinga mintis bei itin brangaus teleskopo darbo laiko švaistymas. Be to, galaktikos, kurias norėjo pamatyti B.Williamsas, anot jo kolegų, yra pernelyg blankios, kad jas būtų galima įžiūrėti net ir tokio galingu teleskopu kaip „Hubble“. Ir jeigu šis eksperimentas nepasiteisintų, tai būtų dar ir viešųjų ryšių košmaras. Tuo metu visuomenėje buvo abejojama „Hubble“ kosminio teleskopo, kuris kainavo milijardus dolerių, sėkme. Dar visai neseniai prieš šiuos abejotinus planus astronautai turėjo tempti teleskopą į šaltro „Endeavour“ denį ir ten koreguoti teleskopo įrangą. Po šios „korekcijos“ teleskopas, kuris prieš tai buvo praktiškai „aklas“, galėjo regėti žvaigždes pakankamai ryškiai. Teleskopas buvo sureguliuotas, tačiau jo nukreipimas į tuščią dangaus lopinėlį neatrodė kaip gera idėja. Tačiau B.Williamsui tai nerūpėjo. Būdamas Kosminio teleskopo mokslo instituto direktoriumi, jis pats turėjo tam tikrą laiko kiekį, kurį jis galėjo skirti asmeniniams siekiams įgyvendinti. Jis pats sako, kad komitetas niekada nebūtų pritaręs tokiai idėjai. Tačiau jis turėjo net 10 procentų teleskopo darbo laiko, kurį galėjo išnaudoti taip, kaip norėjo. B. Williamsas manė, kad tamsaus lopinėlio stebėjimas padės atskleisti galaktikos evoliuciją bei pamatyti tolimiausias ir iki tol dar neregėtas galaktikas. O jam pačiam tai atrodė taip svarbu, kad jis šia idėja net neabejojo – ką jau kalbėti apie pasekmes. Vyras pasakoja, kad moksliniai atradimai reikalauja rizikos. O jis pats tuo metu buvo tokiame savo karjeros etape, kad idėjai nepasiteisinus, buvo pasiryžęs netgi atsistatydinti. Tad kaip tarė, taip ir padarė. 100 valandų – nuo 1995 metų gruodžio 18 iki gruodžio 28 dienos – „Hubble“ teleskopas buvo nukreiptas į tuščią dangaus lopinėlį, kurio dydis buvo vos 1/30 danguje matomo Mėnulio dydžio. Iš viso teleskopas padarė 342 šio lopinėlio nuotraukas, kurių kiekvienos išlaikymas buvo nuo 25 iki 54 minučių. Kadrai buvo apdoroti ir sugrupuoti, tada nuspalvinti, ir po 17 dienų pristatyti viešai. Kaip paaiškėjo, šis tuščias lopinėlis buvo tiesiog prikimštas galaktikų. Daugiau nei 3000 jų buvo itin senos – maždaug 12 milijardų metų senumo. Jos taip pat buvo įvairios – spiralės, elipsės formų, raudonos, baltos, mėlynos ir geltonos spalvų. Kartu su šiuo atradimu pasikeitė ir apskaičiuotas galaktikų skaičius visatoje, jis išaugo iki 50 milijardų – net 5 kartus daugiau, nei prieš tai. Be to, pavyko įžiūrėti ir tas tolimas bei blankiai matomas galaktikas, kurių niekas nesitikėjo kad „Hubble“ įžvelgs. Robertas Kirshneris iš Harvardo-Smithsonian astrofizikos centro sako, kad kai galaktikos buvo jaunos, jos buvo itin nepastovios – susidurdavo, išsiverždavo bei turėdavo kitų „paaugliškų kaprizų“. Jis pripažįsta, kad prieštaraudamas B.Williamso idėjai klydo, o pats sprendimas nukreipti „Hubble| šimtui valandų į tuščią erdvę, anot jo, buvo labai drąsus. Tačiau tai dar ne viskas. B.Williamsas susisiekė su Kecko astronomais iš Havajų, kad šie ir šie teleskopu panagrinėtų tą pačią zoną. Dėl šių stebėjimų pavyko sukurti paprastesnį būdą apskaičiuoti kosmoso atstumus iki minėtų galaktikų. Žinoma, po šio įvykio „Hubble“ įvaizdis nepalyginamai pagerėjo. Jameso Webbo kosminio teleskopo projekto mokslininkas ir Nobelio premijos laureatas Johnas Matheris sako, kad B.Williamso idėja jam pasirodė įdomi, o už tokią lyderystę B.Williamsas sulaukė didžiulio pripažinimo. Hubble mokslininkė Jennifer Wiseman iš NASA Goddardo kosminių skrydžių centro sako, kad šios teleskopu darytos nuotraukos atskleidė šimtus milijardų galaktikų. Anot jos, tai priverčia stabtelti ir susimąstyti, kokioje didingoje Visatoje mes gyvename – ir verčia būti dėkingais, kad galime visa tai pamatyti. Jameso Webbo teleskopo projekto mokslininkas Jasonas Kalirai sako, kad mūsų protėviai ne kartąsvarstė, kokia mūsų padėtis Visatos atžvilgiu. Ir, anot jo, daugybę kartų istorijoje pažangesni atsakymai į šį klausimą tiesiog buvo atmesti. Jis pasakoja, kaip Galilėjus nukreipė teleskopą į Jupiterį ir jo mėnulius, kurie padėjo pademonstruoti, kad ne viskas sukasi apie Žemę. Kitas žingsnis buvo, kai astronomas Edwinas Hubble‘as XX amžiuje pademonstravo, kad ne visi šviesos spinduliai atkeliauja iš mūsų galaktikos. Na, o trečias žingsnis, anot mokslininko, buvo atliktas, kai buvo įgyvendinta B.Williamso idėja. Parengta pagal „National Geographic“ |