Būsimoji kosminių teleskopų statyba - kaip iš fantastinių filmų scenarijaus: kas ir kodėl keičiasi?

Pavyzdžiui, Webb’o pagrindinis 6,5 metro skersmens veidrodis sudalintas į 18 šešiakampių segmentų, kurie skrydžio metu bus sulankstyti, o pilnai išsiskleis tik orbitoje. Šiuo metu jau planuojami naujos kartos kosminiai teleskopai, kurie į kosmosą skris po dešimties metų ir daugiau. Jų veidrodžių skersmuo turėtų pasiekti net 15 metrų – bet tik tuo atveju, jei iki teleskopo paleidimo NASA baigs kurti naują raketą-nešėją Space Launch System (SLS). Jei teleskopą reikės iškelti mažesne šiandienine raketa, teks apsiriboti 8 metrų skersmens veidrodžiu.

Prieš kelias savaites vykusiame JAV Astronomų draugijos susitikime pasiūlyta idėja, galimai išspręsianti šią problemą – teleskopų surinkimas orbitoje. Apskritai astronautų darbas su teleskopais orbitoje nėra naujas reiškinys – Hablo teleskopą lankė ne viena aptarnavimo misija. Iš kitos pusės, surinkti teleskopą iš atskirai iškeliamų dalių būtų daug sudėtingesnis uždavinys.

Visgi kosminių teleskopų dydis laikui bėgant kels vis daugiau problemų – net jei SLS bus parengta laiku, dar tolesnės kartos teleskopams iškelti gali neužtekti ir jos. Taigi teleskopų montavimas orbitoje gali būti tiesiog neišvengiama progreso dalis.

Kol kas visiškai neaišku, ar tą efektyviau darytų astronautai, ar robotinės misijos. Atsakymų į šiuos klausimus šiuo metu ieško NASA surinkta turimų grupė, kurios išvadų tikimasi sulaukti gegužės mėnesį. Kaip bebūtų, orbitoje renkami teleskopai realybe taps ne anksčiau, nei po 20 metų, bet jau per artimiausią dešimtmetį gali būti pradėtos planuoti pirmosios tokios misijos.