Šviesos burių bandymo misija ir ką tokio sugalvojo NASA

Šviesos burė yra erdvėlaivių varymo sistema, paremta Saulės (ar kito šaltinio) šviesos atspindėjimu. Iš esmės tai yra didžiulis labai lengvos folijos lakštas, ištemptas ant palaikančios konstrukcijos, kurį sukiojant galima valdyti erdvėlaivio judėjimą – visai kaip naudojant burę galima valdyti laivą.

LightSail 2 projektą parengė ir finansavo ne pelno siekianti organizacija The Planetary Society, jau daug metų skatinanti kosmoso tyrimus ir su tuo susijusias technologijas.

Pirmoji misija, LightSail 1, dalinai sėkmingai įvykdyta 2015 metais. Ta misija patyrė problemų su komunikacija, bet naujajai tokių bėdų nekilo: komunikacijos užmegztos, duomenys į Žemę siunčiami ir atnaujinami praktiškai realiu laiku, o aparatas padarė ir į Žemę atsiuntė keletą planetos nuotraukų.

Tiesa, pati burė dar neišskleista – tą ketinama padaryti ne anksčiau nei liepos 21 dieną, po daugybės bandymų ir patikrų.

Sėkmingi šviesos burių bandymai labai reikalingi ir tokiems vizionieriškiems projektams, kaip Breakthrough Starshot, kurio tikslas – nusiųsti spiečių mažyčių zondų į Kentauro Proksimos sistemą, ir gerokai artimesniems reikalams, pavyzdžiui pasenusių palydovų deorbitavimui. Tokių palydovų orbitoje aplink Žemę kaupiasi vis daugiau, taigi ir pavojus esamiems palydovams kyla vis didesnis.

Praeitą savaitę NASA paskelbė finansuojanti tyrimų studiją, kaip palydovus būtų galima deorbituoti panaudojant bures.

Tiesa, šios burės gaudytų ne šviesą, o labai retą atmosferą kelių šimtų kilometrų aukštyje virš planetos paviršiaus. Nauji palydovai galėtų turėti bures, kurias išskleistų misijos pabaigoje. Didelis burės plotas sukurtų efektyvią pasipriešinimo jėgą, kuri sulėtintų zondą ir leistų jam nukristi į Žemę, kur jis sudegtų tankėjančioje atmosferoje. Šios burės daug kuo panašios į šviesos bures, pavyzdžiui jos taip pat turi būti didelės ir lengvos, taigi abiejų sričių tyrimai gali pasitarnauti vieni kitiems.