Dar šį šimtmetį danguje išvysime įspūdingą sprogimą: švies kaip Sirijus, galbūt net kaip Venera

Šiandien žvaigždė „V Sagittae“ yra tokia blausi, kad ją sunku pastebėti net vidutinio dydžio teleskopu, bet po kelių dešimtmečių, kai ją įsiurbs netoliese skriejanti baltoji nykštukė, viskas gali pasikeisti, rašoma sciencealert.com.

Luizianos valstybinio universiteto ekspertai dabar mano, kad šiai iš pirmo žvilgsnio neįspūdingai dangaus kūnų porai kokiam mėnesiui lemta tapti ryškiausia žvaigžde Paukščių Tako galaktikoje, ryškesne net už Sirijų, kuris kol kas karaliauja šioje srityje.

Po kokių 60-ies metų paprasta žvaigždė ir jos kompanionė baltoji nykštukė susijungs į vieną žvaigždę, ir įvyks milžiniškas sprogimas.

„Maždaug 2083 m. akrecijos sparta katastrofiškai išaugs, ir didžiuliai žvaigždės medžiagos kiekiai bus perduodami baltajai nykštukei“, – sakė Luizianos valstybinio universiteto astrofizikas Bradley Schaeferis.

„Paskutiniosiomis šios mirties spiralės gyvavimo dienomis visa žvaigždės masė nukris ant baltosios nykštukės, susidarys supermasyvus žvaigždinis vėjas, dėl kurio naujoji žvaigždė švies kaip Sirijus, galbūt net taip pat ryškiai kaip Venera.“

Tiesą sakant, mokslininkai spėja, jog šis sprogimas gali būti ryškiausia kada nors užfiksuota nova, galia beveik nenusileisianti supernovai.

Paskutinį kartą panašus ekstremalus įvykis nutiko kiek daugiau nei prieš amžių, tačiau „V Sagittae“ žvaigždžių sistema gerokai skiriasi nuo ankstesnįjį sprogimą sukėlusio reiškinio.

Pavienės baltosios nykštukės tėra mirštančių žvaigždžių žarijos, pasmerktos galiausiai užgesti ir išnykti. Tačiau kai jos sudaro dvinarę sistemą su netoliese esančiomis žvaigždėmis (kaip „V Sagittae“ atveju), baltosios nykštukės gali pavogti pakankamai kuro iš kaimynės, kad išgyventų bent truputėlį ilgiau.

Šis procesas iš dalies yra panašus į klasikinės novos sprogimą, kuris įvyksta, kai baltosios nykštukės paviršių tol kaitina netoliese skriejanti žvaigždė, kol prasideda nevaldoma branduolių sintezė.

Vadinamosios nykštukinės novos yra žinomos kaip kataklizminiai kintamieji. Jas sukelia į baltosios nykštukės orbitą lėtai krintanti įprasta žvaigždė. Mūsų galaktikoje tikriausiai yra daugiau nei milijonas kataklizminių kintamųjų, tačiau astronomai teigia, jog „V Sagittae“ yra ekstremaliausias, kokį jiems teko matyti – beveik 100 kartų ryškesnis už kitus žinomus pavyzdžius.

Tikriausiai taip yra dėl žvaigždės kompanionės dydžio. Ji yra maždaug keturis kartus masyvesnė už ją ryjančią alkanąją baltąją nykštukę.

„Visais kitais žinomais kataklizminių kintamųjų atvejais baltoji nykštukė yra didesnė už aplink ją skriejančią įprastą žvaigždę, todėl „V Sagittae“ sistema yra absoliučiai unikali“, – pasakojo B. Schaeferis.

Išmatavusi „V Sagittae“ ryškį naudodama senas nuotraukas, saugomas Harvardo koledžo observatorijoje, tyrėjų komanda atkūrė išsamią dvinarės žvaigždės istoriją iki pat XIX a. dešimtojo dešimtmečio.

Patyrinėjus šį laikotarpį paaiškėjo, kad įprastoji žvaigždė į baltąją nykštukę krinta daug sparčiau, nei astronomai manė. Nenumaldomai artėja didžiulio masės perdavimo akimirka, kurią greičiausiai vainikuos įspūdingas sprogimas. Kadangi žvaigždė yra tokia didelė, tyrimo autoriai paskaičiavo, kad paskutiniosiomis susijungimo savaitėmis ar dienomis visos jos dujos turės nukristi ant baltosios nykštukės ir sukurs anksčiau neregėto dydžio žvaigždinį vėją.

„Žvaigždžių sistemos „V Sagittae“ ryškis proporcingai didėja ir per 89-erius metus dvigubai sustiprėjo, – teigė Luizianos valstybinio universiteto astronomas Juhanas Frankas. – Taip gali nutikti tik jeigu baltoji nykštukė praryja vis daugiau ir daugiau spiraline orbita artėjančios žvaigždės kompanionės masės.“

Atsižvelgdama į galutinės šio nepakartojamo reginio datos neapibrėžtumą, mokslininkų komanda spėja, kad dvi žvaigždės susijungs kažkada tarp 2067 ir 2099 m. Tai reiškia, jog kai kurie iš mūsų galės stebėti novą savo akimis.

„Dabar viso pasaulio gyventojai sužinojo, kad mėnesį ar ilgiau turės progą grožėtis spindinčia žvaigžde Šaulio žvaigždyne, šiek tiek žemiau Gulbės žvaigždyno“, – sakė B Schaeferis.

Mokslininkų išvados buvo paskelbtos 235-ajame Amerikos astronomų draugijos susirinkime.