Kaip atrodo įprasta astronauto diena TKS? Tokie dalykai Žemėje neįsivaizduojami (Video)

Keista diena

„Dienos“ sąvoka orbitoje besisukančiame kosminėje konstrukcijoje yra labai sąlyginė: per 24 val. Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) gyvenantys ir dirbantys astronautai patiria 15 saulėtekių. Bet per milijonus metų žmonija yra pripratusi prie 24 valandų ciklo, ir cirkadiniai ritmai, reguliuojantys mūsų pabudimą bei užmigimą yra „įprogramuoti“ giliai į mūsų organizmą.

Taigi, astronautai dirba ir miega pagal nustatytus grafikus, kurie atitinka šiuos senovinius ritmus – nes priešingu atveju ekipažai patirtų nuolatinį laiko atsilikimą, koks nutinka lėktuvu nuvykus į šalį kitoje pasaulio pusėje (angl. jet lag).

Taigi, kaip atrodo astronautų diena Tarptautinėje kosminėje stotyje?

Kiekvieną „rytą“ įgulą pažadina žadintuvas – turbūt nutraukdamas besvorius astronautų sapnus, kuriuos jie sapnuoja mikrogravitacijoje (kalbant visiškai tiksliai, būsenos TKS negalima vadinti nesvarumu – tai yra mikrogravitacija) – ir kosminiai darbuotojai palieka savo lovas, kuriose miega įsitvirtinę, kad nenuplūduriuotų.

Be abejo, pasitaiko ir drąsuolių, kurie bando miegoti laisvai plūduriuodami (na, turbūt nors kartą gyvenime tai norėtų išbandyti kiekvienas, ar ne?) – tačiau dažniausiai tokį jų miegą nutraukia susidūrimas su oro filtru, kuris galiausiai pabando įsiurbti juos per savo groteles.

Visi šie ventiliatoriai ir oro filtrai (kaip ir kita stoties įranga) naktį kelia triukšmą – dėl to kai kurie astronautai yra palyginę tarnybą kosminėje stotyje su gyvenimu milžiniško dulkių siurblio viduje – todėl dalis įgulos renkasi miegą su ausų kištukais.

Bet ilgainiui dauguma atvykėlių aklimatizuojasi prie triukšmo lygiai taip pat, kaip žmonės Žemėje įpranta gyventi ir miegoti šalia intensyvaus eismo gatvės. Kai kurie vėliau net sako, kad šių sistemų, skirtų išlaikyti astronautus gyvus, keliamas foninis garsas iš tikrųjų skamba net raminančiai.

Higienos iššūkiai

„Išsiritę iš lovų“, judėjimui po stotį mikrogravitacijos sąlygomis astronautai dažniausiai pasirenka „vaisiaus pozą“. Panašu, kad tokia poza tokiomis sąlygomis žmogui yra natūrali – yra manančių, kad galbūt tai yra miglotas atspindys tų nesvarių mėnesių, kuriuos kiekvienas augantis embrionas praleidžia plūduriuodamas motinos įsčiose.

Įgula rengiasi kiek įmanoma greičiau: tai nelengva, kai tavo galūnės beveik besvorėje aplinkoje styro pačiais keisčiausiais kampais. Astronautai dėvi vienkartinius drabužius, kuriuos keičia kartą per tris dienas – nes kosmose nėra skalbimo mašinų. Astronautai prausiasi šlapiais rankšluosčiais ir servetėlėmis – TKS nėra dušo.

Laive esantiems vyrams skutimasis drėgnuoju būdu tampa nelengva užduotimi. Paviršiaus įtempimas neleidžia vandeniui ir skutimosi kremui prilipti prie astronauto veido, bet kremas ir nuskusti plaukai prilimpa prie skustuvo ašmenų – tad nušluostomi rankšluosčiu, kuris tada susukamas, kad nuskusti plaukai nepasklistų po stotį.

Galima skustis ir elektriniu būdu – bet tada tai tai turi būti daroma šalia įsiurbimo ventiliatoriaus, dėl tos pačios nuskustų plaukų sklidimo stabdymo priežasties. Daugelis vyrų astronautų pageidauja skustis kuo mažiau – ir visi sutinka, kad tai yra ta sritis, kurioje jų priešingos lyties kolegės patiria neabejotiną privalumą.

Plaukus astronautai plauna „sausuoju“ šampūnu, kuris iš pradžių buvo sukurtas ligoniams, negalintiems įprastai nusiprausti po dušu.

Daugelis astronautų turi asmeninės higienos rinkinį, kurį sudaro paties pasirinktos priemonės – jei tik įmanoma, atsižvelgiama į tokius asmeninius pageidavimus, kaip dantų pastos firma ir pan. Pati dantų higiena iš esmės yra tokia pati kaip Žemėje.

Kosminis maistas

Tada ateina laikas pirmam iš trijų dienos patiekalų. Palyginus su „Apollo“ misijų laikais, kai visas kosminis maistas buvo džiovintas šaltuoju būdu, dabartinio kosminio maisto skonis ir įvairovė yra labai pagerėjusi.

Tačiau maistas kosmose yra ruošiamas ir valgomas laikantis tų pačių pagrindinių apribojimų: maistas ir gėrimai turi būti taip supakuoti, kad neišsibarstytų ar neišsitaškytų bei neimtų klajoti po visą stotį.

Taigi, gėrimai ir sriuba patiekiami į plastikinius maišelius ir gurkšnojami per šiaudelius. Tačiau laikydamiesi atidumo, astronautai gali valgyti tvirtesnės konsistencijos patiekalus naudodamiesi peiliu ir šakute – magnetai neleidžia šiems nuplaukti toliau nuo pietų stalo.

Ilgiau išbuvus mikrogravitacijos sąlygomis, skonių receptoriai atbunka – todėl įgula dažniausiai mėgsta aštresnį maistą.

Astronautams prieinami tokie pagardai kaip kečupas, garstyčios ir majonezas. Druska ir pipirai taip pat egzistuoja – bet tik skystu pavidalu. Taip yra todėl, nes kosmonautai negali savo patiekalo pasibarstyti druska ar pipirais – mikrogravitacijoje dalelės tiesiog išsibarstytų į šalis ir galiausiai sukeltų pavojų, grasindami užkimšti orlaides ir ortakius, užteršti įrangą ar patekti į astronautų akis, ausis ar nosis.

Kaip jau minėta, astronautai valgo tris kartus per dieną: pusryčius, pietus ir vakarienę. Dietologai užtikrina, kad astronautai gautų maistą, kuris aprūpintų juos subalansuotu vitaminų ir mineralų kiekiu.

Astronautų kalorijų poreikiai skiriasi. Pavyzdžiui, smulkesnė moteris per dieną suvartoja tik apie 1900 kalorijų, stambesnė – apie 3200 kalorijų. Astronautas gali pasirinkti iš daugelio rūšių maisto produktų – tokių kaip vaisiai, riešutai, žemės riešutų sviestas, vištiena, jautiena, jūros gėrybės, saldainiai, pyragaičiai ir t.t. Galimi gėrimai – kava, arbata, apelsinų sultys, vaisių punšai ir limonadas.

Daug įrangos

Po valgio astronautai imasi jiems paskirtų dienos užduočių – stebi eksperimentus arba atlieka įprastinę stoties įrangos priežiūrą. Pastaroji užima tikrai daug laiko, todėl „SpaceX“ ir galbūt „Boeing“ įsitvirtinus „kosminiais vežėjais“, galimybė pigiau atskraidinti daugiau astronautų į TKS būtų ir didelė nauda mokslui – papildomas personalas galėtų perimti rutininius TKS priežiūros darbus, o mokslininkai galėtų daugiau dėmesio skirti būtent eksperimentams.

Norint, kad žmonės orbitoje išliktų gyvi ir sveiki, reikalinga išties didelė sudėtingų mašinų įvairovė. Kasdien kiekvienas žmogus įkvepia 0,9 kg skysto deguonies – pakankamai oro, kad užpildytų 3,5 kubinių metro patalpą – ir išgeria 2,7 kg vandens.

Siekiant sumažinti kapsulėmis iš Žemės atgabenamo krovinio kiekį, TKS gyvybės palaikymo sistemos suprojektuotos taip, kad kuo daugiau visko perdirbtų. Šlapimo nuotekos ir ore susikaupusi drėgmė išvaloma ir tokiu būdu gautas vanduo pakartotinai naudojamas – arba skaidomos elektrolizės būdu, taip išgaunant šviežią deguonį. Anglies dioksido filtrai iš oro chemiškai pašalina šias toksiškas dujas.

Tualeto iššūkiai

Žinoma, žmogus ne tik priima įvairias chemines medžiagas, bet ir jas išskiria.

Kiekvienas astronautas turi asmeninį šlapinimosi piltuvėlį, kuris turi būti pritvirtintas prie šlapimo surinkimo žarnos adapterio. Ventiliatoriai siurbia orą ir šlapimas per piltuvą ir žarną susiurbiamas į nuotekų baką.

Vienintelė medžiaga, kuri TKS yra neperdirbama – žmonių išmatos: jos surenkamos, kompresuojamos ir laikomos, kol atsiranda galimybė pašalinti. Kosminis tualetas, kuris jas surenka, atrodo net šiek tiek bauginančiai – tačiau tai yra didžiulis sanitarinės tvarkos patobulinimas, be kurio astronautams gyventi buvo daug sunkiau.

Kai elektros tiekimo sutrikimai „Mir“ kosminėje stotyje privertė kosmonautus grįžti avarinių plastikinių maišelių, skirtų tuštinimuisi, įgulos moralė buvo smarkiai smukusi – iki tol, kol „orbitiniai patogumai“ vėl nepradėjo funkcionuoti.

Kosminiuose tualetuose nenaudojamas vanduo. Vietoje to, astronautai pirmiausia turi pritvirtinti prie tualeto sėdynės, kurioje įrengtos spyruoklinės tvirtinimo juostos, kad būtų užtikrintas sandarumas. Specialia svirtimi atidaroma tualeto anga ir įsijungia galingas ventiliatorius, kurio sukeltas oro srautas susiurbia išmatas.

Kai kuriems įgulos nariams prie tokio tualeto būna sunku priprasti – ir ne tik prie įrenginio, bet ir prie neraminančios minties, kad jų pačių žarnynas iš tikrųjų plūduriuoja jų kūno viduje – kaip ir likę vidaus organai – bei, žinoma, visa kita, kas tik yra TKS.

Sportas ir laisvalaikis

Mažiau įtempta kasdienė rutina – mankšta. Dėl nesvarumo žmogaus kūnas praranda raumenis ir kaulų tankumą bei tvirtumą. Kelios valandos kasdienių pratimų padeda išlaikyti raumenų tonusą. Pratimai taip pat padeda sušvelninti vadinamąją „kosminę slogą“, atsirandančius tada, kai kūno skysčiai dėl sunkio jėgos nebuvimo nebetekantys žemyn, ima kauptis galvoje.

Kaip ir senojoje Rusijos „Mir“ stotyje, TKS yra bėgimo takelis, o taip pat savoti6kas treniruoklis-dviratis. Tačiau priešingai nei Žemėje, besitreniruojantys astronautai turi prisitvirtinti (prisirišti) prie treniruoklių – priešingu atveju atlikdami pratimus jie nuplūduriuotų tolyn.

Paprastai dienos orbitoje yra smarkiai užimtos – o kai reikia perkelti sunkią techniką ar krovinius, jos taip pat gali būti ir alinančios. Vien todėl, kad mokslinės įrangos dėžė yra neturi jaučiamo svorio, dar nereiškia, kad ji prarado savo masę. Astronautai turi traukti ir stumti objektus kovodami su inercija patys dažnai būdami keistose padėtyse, prie kurių žmogaus raumenys nėra tinkamai prisitaikę.

Vis dėlto, prieš miegą įgula paprastai turi šiek tiek laisvo laiko – ir šios valandos jiems yra labai brangios: būtent tada jie gali rašyti elektroninius laiškus į namus, žiūrėti DVD ar tiesiog savo malonumui bendrauti radijo bangomis su Žeme.

Žmonės Žemėje, žinoma, taip pat gali tai daryti. Tačiau žemės gyventojai negali užsiimti vienu populiariausiu laisvalaikio praleidimo kosmose būdų: tiesiog stebėti, kaip po kojomis sukasi Žemė.

Astronautai prisiekia, kad vaizdas niekada neatsibosta.

Parengta pagal ESA ir NASA.