Mokslininkai džiūgauja - pietiniame Marso ašigalyje surasti trys požeminiai ežerai

Skystas vanduo yra būtinas mums pažįstamai gyvybei, todėl šis atradimas bus įdomus mokslininkams, tyrinėjantiems gyvybės egzistavimo galimybes kituose Saulės sistemos kūnuose.

Plona Marso atmosfera reiškia, kad skysto vandens buvimas paviršiuje yra beveik neįmanomas. Bet vanduo po žeme gali išlikti skystu.

Naujausias atradimas buvo atliktas panaudojus radaro principu veikiančio prietaiso surinktus duomenis iš Europos kosmoso agentūros (ESA) erdvėlaivio „Mars Express“, kuris aplink Raudonąją planetą skrieja nuo 2003 m. gruodžio.

2018 m. mokslininkai, remdamiesi radaro duomenimis, pranešė apie 20 km pločio požeminio ežero, esančio 1,5 km gylyje po Marso pietų poliaus nuosėdų sluoksniu, susidariusiu iš ledo ir dulkių, pėdsaką.

Tačiau ši išvada buvo pagrįsta 29 stebėjimais, kuriuos zondas surinko 2012–2015 m. Dabar komanda, kurioje dalyvavo daug tų pačių mokslininkų iš 2018 m. tyrimo, išanalizavo daug didesnį 134 radaro duomenų rinkinį, surinktą 2010–2019 m.

„Mes ne tik patvirtinome 2018 m. tyrimo rezultatus, bet ir radome tris naujas šviesias sritis“, – sako tyrimo bendraautorė Elena Pettinelli iš Romos Tre universiteto Italijoje.

„Pagrindinį ežerą supa mažesni skysto vandens telkiniai, tačiau dėl radaro techninių savybių ir atstumo nuo Marso paviršiaus negalime galutinai nustatyti, ar jie yra tarpusavyje susiję“, – teigia mokslininkė.

Komanda pasinaudojo metodika, dažniausiai naudojama Antarktidoje, Kanadoje ir Grenlandijoje naudojamuose ledyninių ežerų radariniuose tyrimuose – ir pritaikė tai Marse surinktų duomenų analizei.

„Duomenų interpretacija, kuri geriausiai atitinka visus turimus įrodymus, būtų tokia, kad aukšto dažnio atspindžiai (iš Marso) atsispindi nuo plačių skysto vandens telkinių“, – sako tyrimo bendraautorius Sebastianas Lauro, taip pat dirbantis Romos Tre universitete.

Tokiame gylyje nepakanka šilumos, kuri ištirpdytų ledą, todėl mokslininkai mano, kad skystame vandenyje turi būti didelė koncentracija ištirpusių druskų. Šios cheminės druskos (gerokai kitokios nei ta, kurią beriame į maistą) gali žymiai sumažinti vandens užšalimo temperatūrą.

Tiesą sakant, naujausi eksperimentai parodė, kad vanduo su ištirpusiomis magnio ir kalcio perchlorato druskomis gali išlikti skystu net ir -123°C temperatūroje.

„Šie eksperimentai parodė, kad sūrūs telkiniai gali išsilaikyti geologiškai reikšmingą laiką net esant Marso ašigaliui būdingai temperatūrai (kuri yra gerokai žemesnė už gryno vandens užšalimo temperatūrą), – sako tyrimo bendraautorė Graziella Caprarelli iš Pietų Kvinslando universiteto Australijoje. – Todėl manome, kad bet koks povandeninio vandens susidarymo ir išlikimo procesas po ledo kepure reikalauja didelio skysčio druskingumo“.

Ar tokiomis sąlygomis gali išlikti gyvybė, priklauso nuo to, kiek sūrūs yra šie Marso ežerai. Žemėje druskingiausiuose vandens telkiniuose gali išgyventi tik labai specifiniai mikrobų tipai, vadinami halofilais.

Eksperimento vyriausiasis mokslininkas Roberto Orosei sako: „Nors vieno poledyninio ežero buvimas gali būti siejamas su išskirtinėmis sąlygomis – tokiomis kaip ugnikalnio buvimas po ledo danga – ištisos ežerų sistemos atradimas reiškia, kad kad jų susidarymo procesas yra gana paprastas bei įprastas, ir kad šie ežerai tikriausiai egzistavo didžiąją Marso istorijos dalį“.

„Dėl šios priežasties juose vis dar gali būti išlikę kokių nors pėdsakų gyvybės, kuri galėjo išsivystyti tada, kai Marsas dar turėjo tankią atmosferą, švelnesnį klimatą ir skysto vandens paviršiuje“, – sako jis.

Parengta pagal BBC.