Išskirtinė misija už 220 tūkst. km nuo Žemės: Japonijos zondas link mūsų paleido brangų krovinį - jame gali slypėti esminio klausimo atsakymas

Kapsulė sėkmingai atsiskyrė, kai zondas buvo už 220 tūkst. km nuo Žemės, nurodė Japonijos aerokosminių tyrimų agentūra (JAXA). Ši operacija turėjo būti atlikta preciziškai, kad vos 40 cm skersmens kapsulė sekmadienį nusileistų Australijoje, atokioje ir retai apgyventoje Vumeros vietovėje.

„Hayabusa 2“ prieš metus atitolo nuo asteroido Riugu (Ryugu), tuo metu buvusio maždaug už 300 mln. km nuo Žemės. Paleidęs kapsulę Žemės link zondas dar ją nufotografavo ir vėl pradėjo tolti nuo mūsų planetos, pradėdamas ekspediciją į kitą tolimą asteroidą.

Maždaug po dviejų valandų JAXA pranešė sėkmingai nukreipusi „Hayabusa 2“ naujai misijai. Džiūgaujantys šio projekto darbuotojai sveikino vieni kitus susiliesdami kumščiais arba alkūnėmis agentūros skrydžių valdymo centre Sagamiharoje netoli Tokijo.

„Sėkmingai nuėjome taip toli, o kai įvykdysime galutinę užduotį – susigrąžinti kapsulę, tai bus tobula“, – per tiesioginę transliaciją iš skrydžių valdymo centro sakė misijos vadovas Makoto Yoshikawa.

„Hayabusa 2“ kapsulė į Žemę turėtų pargabenti pirmųjų mėginių, paimtų iš asteroido gilesnių grunto sluoksnių. Keliomis savaitėmis anksčiau NASA zondas „OSIRIS-REx“ sėkmingai prisilietė prie asteroido Benu (Bennu) paviršiaus ir paėmė jo grunto mėginį. Tuo metu Kinija šią savaitę paskelbė, kad jos kibernetinis zondas sėkmingai nusileido Mėnulyje paėmė grunto mėginių nuo paviršiaus ir iš didesnio gylio bei perkėlė juos į kapsulę, turėsiančią pargabenti šią medžiagą į Žemę.

Sekmadienį paryčiais „Hayabusa 2“ kapsulė, apsaugota nuo karščio specialiu skydu, trumpam sužibs kaip meteoras, įskriejusi į Žemės atmosferą apie 120 km aukštyje. Likus apie 10 km iki paviršiaus turi išsiskleisti parašiutas, sulėtinsiantis kapsulės kritimą, ir įsijungs radijo švyturys, padėsiantis surasti nusileidusį konteinerį.

JAXA įrengtos parabolinės radijo antenos turėtų pagauti švyturio signalus ir tiksliai nustatyti nusileidimo vietą. Per paieškas taip pat turėtų būti panaudotas jūrinis radaras, bepilotės skraidyklės ir sraigtasparniai.

Australijos nacionalinio universiteto kosminių uolienų ekspertas Trevoras Irelandas (Trevoras Airlandas), esantis Vumeroje ir laukiantis nusileidžiant kapsulės, sakė, kad Riugu mėginiai tikriausiai bus panašūs į vieno meteorito, prieš daugiau kaip 50 metų nukritusio Australijos Viktorijos valstijoje netoli Merčisono, medžiagą.

„Merčisono meteoritas atvėrė langą į organinių medžiagų Žemėje kilmę, nes šiuose akmenyse radome paprastų amino rūgščių, taip pat pat daug vandens“, – aiškino T. Irelandas.

„Tirsime, ar Riugu būtų galėjęs tapti potencialiu organinės medžiagos ir vandens šaltiniu Žemėje, kai Saulės sistema formavosi, ir ar šių [medžiagų] tebėra išlikę asteroide“, – pridūrė ekspertas.

Mokslininkai sakė, kad asteroidų grunto mėginiai, ypač paimti iš gilesnių sluoksnių, nepaveiktų kosmoso spinduliuotės ir kitų veiksnių, gali suteikti vertingų duomenų. Jie ypač nekantriai laukia išsiaiškinti, ar šioje medžiagoje esama kokių nors organinių junginių.

JAXA tikisi rasti užuominų, kaip tokios medžiagos yra paplitusios Saulės sistemoje ir koks jų ryšys su gyvybe Žemėje. Misijos vadovas M. Yoshikawa sakė, kad planuojamiems tyrimams pakaktų 0,1 gramo dulkių.

Tuo metu 2014 metais paleistas „Hayabusa 2“ tęs savo misiją. Dabar zondas skries prie mažo asteroido 1998KY26, kurį pasiekti turėtų po 10 metų. Misijos vadovai tikisi atlikti kitokių tyrimų, be kita ko, ieškant galimybių išvengti pavojingų asteroidų susidūrimų su Žeme.

„Hayabusa 2“ misija iki šiol buvo visiškai sėkminga. Zondas 2018 metais priartėjo prie Riugu ir per pusantrų metų trukusius tyrimus dukart palietė itin akmenuotą asteroido paviršių bei sėkmingai surinko grunto mėginių.

Per pirmąjį prisilietimą 2019 metų vasarį aparatas paėmė mėginį nuo asteroido paviršiaus. Sudėtingesnė operacija buvo atlikta tų metų liepą, kai zondas paėmė grunto iš gilesnio sluoksnio, specialiu įrenginiu išmušęs nedidelį kraterį asteroido paviršiuje.

Asteroidai, besisukantys aplink Saulę kaip planetos, bet daug už jas mažesni, yra vieni seniausių mūsų sistemos objektų, todėl gali padėti paaiškinti, kaip susidarė ir vystėsi Žemė.