Mėnulis – tarsi galaktinė laiko kapsulė: aprašė tikėtinus procesus, kurie per 4,5 milijardo metų keitė mūsų palydovą

Grupė mokslininkų neseniai aprašė tikėtinus procesus, kurie per keturis su puse milijardo metų keitė mūsų palydovą ir kurių pėdsakai vis dar išlieka jame. Visų pirma tai – Saulės vėjas. Energingos dalelės, pataikiusios į regolitą, pakeičia ir jo struktūrą, ir cheminę sudėtį. Pavyzdžiui, kalio atomai, kurių pirmykščiame Mėnulyje turėjo būti nemažai, laikui bėgant suskyla į lengvesnius ir pabėga į kosmosą.

Saulės žybsnių paskleidžiama energinga spinduliuotė taip pat keičia regolito sandarą. Nuolatiniai mikrometeoritų smūgiai užkloja vienus regolito sluoksnius kitais, tad senesnius laikus atspindintys sluoksniai yra giliau, galbūt jau seniai suspausti į paviršines uolienas, o ne dulkių sluoksnį. Kartu su vietinėmis dulkėmis į uolienas užrakinamos ir pašalinės dalelės, nusėdusios Mėnulio paviršiuje. Įdomiausios iš jų atkeliavo iš supernovų liekanų, kurios per Saulės sistemos istoriją ne kartą sklido pro šias kosmines apylinkes.

Skrydžiai pro tankesnius tarpžvaigždinius debesis irgi sukeldavo dalelių srauto padidėjimą. Taigi Mėnulio uolienos slepia informaciją ir apie Saulės, ir apie tarpžvaigždinės aplinkos savybių pokyčius per puspenkto milijardo metų, kuriuos Mėnulis – beoris, be magnetinio lauko ir beveik be geologinių procesų – sukosi aplink Žemę.

Norint šiuos pėdsakus teisingai ištirti, reikėtų paimti Mėnulio mėginių ne tik nuo paviršiaus, bet ir išgręžiant uolienų kernus. Tam reikės atitinkamos infrastruktūros, tad pirmieji Artemis astronautai šiais patarimais pasinaudoti turbūt neturės galimybių, bet vėlesnėse misijose galime tikėtis ir tokių mėginių išgavimo.

Tyrimo rezultatai arXiv.