New Horizons palydovas rodo, kad Visatoje – netikėtai daug šviesos. Iš kur ji atsiranda?

Tai yra šviesa, atsispindinti nuo dulkių Saulės sistemos ekliptikos plokštumoje, o jos intensyvumas gerokai viršija foninę šviesą, atsklindančią iš už Saulės sistemos ribų. Bet čia į pagalbą giliojo kosmoso astronomams ateina giliosios Saulės sistemos tyrėjai – New Horizons misija.

40 kartų toliau nuo Saulės, nei Žemė, zodiakinės šviesos beveik nėra, taigi zondą apšviečia vos 33,2 nanovatų spinduliuotė, tenkanti vienam kvadratiniam metrui vienam steradianui (steradianas yra erdvinio kampo matavimo vienetas; visą dangaus skliautą sudaro 4π steradianų).

Arti Žemės, pavyzdžiui Hablo kosminio teleskopo orbitoje, silpniausia foninė spinduliuotė yra net dešimt kartų stipresnė. Maždaug pusę New Horizons užfiksuotos spinduliuotės sudaro šviesa, atsispindinti nuo tarpžvaigždinių dulkių ir dujų. Likusią spinduliuotę turėtų skleisti galaktikos, pernelyg blausios, kad jas pavyktų užfiksuoti kaip pavienius šaltinius.

Visgi įvertinus, kiek tokių galaktikų ir jų spinduliuotės turėtų pasiekti zondą, gaunamas rezultatas yra perpus mažesnis, nei stebimas spinduliuotės intensyvumas. Taigi arba mažų ir blausių galaktikų Visatoje yra gerokai daugiau, nei manyta iki šiol, arba foninė regimoji spinduliuotė atsklinda iš kažkokių kitų, neįvertintų šaltinių.

Tyrimo rezultatai arXiv.