Mūsų visata nėra vienintelė? Pateikiami pirmieji įrodymai apie multivisatos egzistavimą ir beprotiškos jos teorijos (Foto, Video)

Buvo pasiūlyta keletas Kopenhagos interpretacijos alternatyvų. Pavyzdžiui, „paslėptų kintamųjų“ požiūris, kurį, be kita ko, plėtojo Albertas Einšteinas ir Davidas Bohmas, siūlo, kad bangos funkcija būtų traktuojama kaip laikina teorija, kol fizikai galų gale ras ką nors geresnio. Vėliau, Heisenbergas pasiūlė, kad problema susijusi su pačia mūsų tikrovės samprata. Jis pasiūlė, kad bangos funkcija atspindi „tarpinį“ tikrovės lygį.

Paprasčiausias požiūris gali būti „daugelio pasaulių“ aiškinimas (MWI), kurį 1957 m. pirmą kartą išdėstė Prinstono universiteto magistrantas Hughas Everettas. Everettas mokėsi fizikos pas Johną Archibaldą Wheelerį, kuris numatė, kad visata yra kaip kvantinių subatominių svyravimų sritis, kurią jis pavadino „kvantinėmis putomis“.

Disertacijoje, pavadintoje „Visuotinės bangos funkcijos teorija“, Everettas teigė, kad universali bangos funkcija yra tikra ir nesugriūna, kaip buvo aiškinama Kopenhagos interpretacijoje. Tokiu atveju kiekvienas įmanomas kvantinio matavimo rezultatas realizuojamas kuriame nors „pasaulyje“ ar visatoje, ir pagal tokią logiką turi būti labai didelis arba begalinis visatų skaičius.

Vis dėlto, Everetto daugybės pasaulių kvantinės fizikos interpretacija sulaukė mažai palaikymo iš platesnės fizikos bendruomenės.

Stephenas Hawkingas ir multivisata

Garsaus britų fiziko Stepheno Hawkingo, mirusio 2018 m. kovo 14 d., paskutinis mokslinis darbas, paskelbtas likus vos 10 dienų iki jo mirties, parašytas kartu su teorinės fizikos profesoriumi KU Leuveno universitete Belgijoje Thomas Hertogu, buvo susijęs su multivisata.

Straipsnyje pavadinimu „Sklandus išėjimas iš amžinos infliacijos?" Hawkingas ir Hertogas pasiūlė, kad spartus erdvės ir laiko išplėtimas po Didžiojo sprogimo galėjo atsitikti pakartotinai, sukurdamas daugybę visatų.

Tai buvo infliacijos teorijos išplėtimas, šiuo metu galiojanti teorija, kad Didysis sprogimas iš tikrųjų nebuvo pradžia. Infliacijos teorija sako, kad iki Didžiojo sprogimo Visata buvo užpildyta energija, kuri buvo pačio kosmoso dalis, ir ta energija privertė kosmosą plėstis eksponentiniu greičiu. Būtent ta energija ir sukėlė Didįjį sprogimą.

Tačiau kadangi infliacija, kaip ir visa kita, yra kvantinio pobūdžio, ji turėjo pasibaigti skirtingais laikais skirtingose ​​vietose, o tarpas tarp vietų toliau didėjo. Tai savo ruožtu reiškia, kad būtų erdvės regionų, kuriuose infliacija baigiasi ir prasideda Didysis sprogimas, tačiau šie regionai niekada negali susidurti vienas su kitu, nes juos skiria besiplečiančios erdvės regionai.

Interviu Hawkingas paaiškino savo susirūpinimą dėl infliacijos teorijos, sakydamas: „Įprasta amžinos infliacijos teorija prognozuoja, kad visame pasaulyje mūsų visata yra tarsi begalinis fraktalas, su skirtingų kišeninių visatų mozaika, kurią skiria besiplečiantis vandenynas. Vietiniai fizikos ir chemijos dėsniai gali skirtis tarp skirtingų kišeninių visatų, kurios kartu sudaro multivisatą. Bet aš niekada nebuvau multivisatos gerbėjas. Jei skirtingų visatų mastai multivisatoje yra dideli arba begaliniai, teorijos negalima patikrinti “.

Vietoj to, jis su kolega prognozuoja, kad visata, bent jau didžiausiomis skalėmis, iš tikrųjų yra lygi ir baigtinė. Jų teorijoje naudojama holografijos sąvoka, apibūdinanti, kaip fizinę tikrovę tam tikrose 3D erdvėse galima matematiškai sumažinti iki 2D projekcijų ant paviršiaus. Naudodamiesi šia koncepcija, jie sugebėjo amžiną infliaciją sumažinti iki belaikės būsenos, apibrėžtos erdviniame paviršiuje pačio laiko pradžioje.

Tada Hertogas ir Hawkingas naudojo savo naują teoriją, norėdami numatyti, kad visatos, atsirandančios dėl amžinos infliacijos, iš tikrųjų yra ribotos ir daug paprastesnės nei begalinės fraktalų struktūros, numatytos esamos amžinos infliacijos teorijos.

Hawkingas paaiškino, kad „mes nesame vienoje, unikalioje visatoje, tačiau mūsų išvados reiškia reikšmingą multivisatos sumažėjimą iki daug mažesnio galimų visatų diapazono“.

Tai daro teoriją ne tik labiau nuspėjamą, bet ir patikrinamą.