Projektas HARP. Bandymas paleisti į kosmosą palydovus naudojant milžinišką patranką (Foto, Video)

Bandymų pradžia

1962 m. vasarą į Barbadosą atkeliavo pirmasis ginklas. Šaudymo vieta buvo ant aukštų uolų, 4 km nuo kranto. Ginklas buvo perkeltas į geležinkelio vagoną ir pasirinktu keliu nustumtas iki bandymų vietos, kur jis buvo nuleistas į iš anksto pastatytą betoninį pagrindą.

Pasirengimas tęsėsi beveik šešis mėnesius, kuriam sutrukdė Kubos raketų krizė, kol galiausiai 1963 m. sausio mėn. ginklas, pramintas „Betsy“, pagaliau buvo paruoštas bandymams. Sausio 20 dieną 80 laipsnių kampu buvo iššautas fiktyvus bandomasis šovinys, kuris pakilo į 3 kilometrų aukštį ir išsilaikė ore beveik visą minutę.

Po sėkmingo bandymo, sekančią dieną buvo iššautas tikras sviedinys – pavadintas „Martlet“, pagal mitinį paukštį ant McGillo universiteto (kuriame dirbo Bullas) emblemos. Šovinys pasiekė 26 kilometrų aukštį. Projektas „HARP“ oficialiai prasidėjo.

Bandymai tęsiasi

„Martlet“ sviedinį sudarė 1,5 m ilgio ir 12,5 cm skersmens plieno smiginio formos sviedinys su aliuminio pelekais, sumontuotas mediniame sabote, kad tilptų į ginklo vamzdį. „Martlet“ galvutėje buvo telemetrijos elektronika, o pagrindiniame korpuse buvo trietilo aliuminio - savaime užsidegančio ore – paliekančio radaro trukdžių šleifą. Šis buvo paleistas už skriejančio sviedinio, palikdamas taką, kurį būtų galima stebėti vizualiai arba radaru ir leisti išmatuoti didelio aukščio vėjus.

1963–1965 m. į viršutinę atmosferos dalį buvo paleista daugiau nei 100 „Martlet“ šovinių, sukūrusių meteorologinių duomenų visumą, kuri vis dar naudojama iki šiol.

Tačiau Bullo užmojai buvo didesni nei vien orų prognozavimas; jis norėjo paleisti į orbitą bet kokį mažą palydovą. Kai kurie abejojo ​​tokios sistemos naudingumu, tačiau Bullas buvo optimistiškas.

Tai kėlė didžiulį inžinerinį iššūkį. Pagal orbitos mechanikos dėsnius, grynai balistiniu sviediniu neįmanoma pasiekti orbitos iš Žemės paviršiaus. Vietoj to, minėtame sviedinyje turi būti įrengtas nedidelis raketos variklis ir kreipimo sistema, kad persiorientuotų ir „spirtų“ į save orbitoje.

Šių sistemų supakavimas į „Martlet“ ir apsauga nuo didelių pagreičių - visa tai paliekant pakankamai vietos palydovo naudingajai apkrovai – buvo tikras 7-ojo dešimtmečio technologinis iššūkis.

Vis dėlto Bullas buvo atkaklus ir 1965 m. suprojektavo orbitą galinčius pasiekti „Martlet III“ ir „IV“ šovinių modelius. Aukštis, iki kurio „Martlet“ buvo galima iššauti, viršijo stulbinančius maždaug 90 kilometrų.

Kad tai pasiektų, Bullas prie „Betsy“ patrankos galo privirino 16 m ilgio vamzdį, dėl kurio patranka pailgėjo net iki 36 metrų. Ginklas tapo vienu didžiausių kada nors pastatytų artilerijos pabūklu.

1965 m. liepos 1 d. prailgintas ginklas iššovė „Martlet II“ į rekordinį 150 km aukštį, gerokai virš pripažintos kosmoso ribos (100 km).

Projekto pabaiga

Deja, tačiau tai buvo paskutinė „HARP“ sėkmė. Bullas turėjo daug priešų Kanados vyriausybėje, iš kurių daugelis pradėjo ieškoti priežasčių nutraukti projektą. Kaip prognozavo Bullas, dauguma puolė „HARP“ kaip nuostolingą vyriausybės lėšų švaistymą, o K.F. Tupperis iš Nacionalinės tyrimų tarybos pareiškė: „HARP projektą sudaro tik dideli ir brangūs dalykėliai... tai neatveria jokių naujų galimybių.“

Kita vyriausybės paniekos „HARP“ projektui priežastis buvo JAV armijos dalyvavimas. Kai JAV įsitraukė į Vietnamo karą, Kanados vyriausybė vis kritiškiau žiūrėjo į amerikiečių militarizmą ir siekė atsiriboti nuo tokių projektų kaip „HARP“.

Be to, „HARP“ paleidimo sistema tiesiogiai konkuravo su nauja „Black Brant“ skambančia raketa, kurią sukūrė „CARDE“. Bet kad ir kokia būtų priežastis, iki 1967 m. buvo nutrauktas bet koks finansavimas. Projektas „HARP“ buvo oficialiai baigtas.

Paties Bullo gyvenimas baigėsi tragiškai.  Devintajame dešimtmetyje jis dirbo su Irako Saddamo Husseino vyriausybe. Ginklas, kodiniu pavadinimu „Project Babylon“, būtų išties milžiniškas: svoris - 2100 tonų,  vieno metro pločio ir 156 metrų ilgio. Bet, „Project Babylon“ nevirto realybe, nes 1990 m. kovo 22 d. Geraldas Bullas buvo nušautas nežinomo žudiko (manoma, Izraelio „Mossad“ tarnybos) prie savo buto Briuselyje.