Bilietas į vieną pusę. Labiausiai tikėtini būdai žūti Marse ar pakeliui iki jo (Video)

Panašiai kaip ankstyvosios kelionės į Pietų ašigalį ar skrydžiai į Mėnulį buvo nepaprastai pavojingi, pirmieji būsimi Marso tyrinėtojai susidurs su didžiule rizika.

Tai nereiškia, kad neturėtume bandyti. Yra tiek daug svarių priežasčių išsiųsti žmones į Marsą. Tačiau naujų pasaulių užkariavimas ir atšiaurios aplinkos tyrimas turi savo kainą.

Taigi, dėl ko kelionė į Marsą tokia pavojinga? Chrisas McKay, NASA Ameso tyrimų centro vyresnysis mokslininkas, dalyvaujantis planuojant būsimas Marso misijas, apžvelgė kai kuriuos pavojus. Kai kurie, kaip sprogstančios raketos, kelia šiurpą; kiti, pavyzdžiui, radiacijos poveikis, gali pasirodyti labiau toleruotini.

Bet visada yra didelė tikimybė, kad sudėtingoje misijoje gali įvykti kažkas baisaus ir nenumatyto. „Vykimas į Marsą yra didelis iššūkis. Tai taip pat yra didelė rizika", - sako McKay. „Mes visada stengsimės užtikrinti tobulą saugumą. Tačiau visi suprantame, kad kad gali būti žuvusiųjų".

1. Raketa gali sprogti prieš palikdama Žemę

Musko planas nuvykti į Marsą yra susijęs su milžiniško kosminio laivo gabenimu ant didžiausios raketos, kurią žmonija kada nors pastatė.

Kadangi bet koks raketos paleidimas iš esmės apima ilgą, kontroliuojamą sprogimą, jis savaime yra pavojingas – nesvarbu, kiek saugos bandymų atlikta iš anksto.

Jei įvyks kas nors negerai, raketa taps nebekontroliuojama, žmonės, pririšti prie to didelio degalų konteinerio, neturi šansų išgyventi.

Kalbant apie kontekstą, NASA „Shuttle“ programa nuo 1981 m. iki 2011 m. skraidino 833 žmones. Iš jų 14 žuvo per sprogimus dėl dviejų didelio atgarsio sulaukusių avarijų („Challenger“ (1986 m.) ir „Columbia“ (2003 m.), todėl mirčių rodiklis siekė 1,6 proc.

Tai daug pavojingiau nei vairuoti ir šiek tiek rizikingiau nei kopti į Everesto kalną. („Apollo“ programos, skirtos pasiekti Mėnulį, mirtingumas buvo dar didesnis - 9 proc.).

Bet, žinoma, „SpaceX“ norėdama pasiekti Marsą naudotų naujesnes, sudėtingesnes ir dar neišbandytas raketas. Taigi sunku pasakyti, kokia būtų tikra mirties tikimybė. Galbūt daug didesnė!

Atkreipkite dėmesį, kad pora „SpaceX“ mažesnių raketų „Falcon 9“ sprogo ant paleidimo platformos arba sprogo skrydžio metu. Inžinieriai ir raketų mokslininkai gali raketas patobulinti, tačiau mažai tikėtina, kad mirties rizika bus lygi nuliui.

2. Didžiulis kosminės radiacijos poveikis

Visos kelionės į Marsą metu ir atgal astronautai greičiausiai patirs daug didesnę radiacijos apšvitą nei Žemėje.

Kosminė erdvė nėra tuščia; joje pilna Saulės ir kitų žvaigždžių išspinduliuotos didelės energijos dalelių. Čia, Žemėje, mus saugo mūsų planetos magnetinis laukas, kuris jas sulaiko. Bet kai mūsų Marso keliautojai paliks Žemę, jų nesaugos magnetinis laukas.

Daugeliu atvejų tai yra vidutinio dydžio problema. Kai NASA nusiuntė į Marsą „Curiosity Rover“, ji nustatė, kad vien kelionė į vieną pusę neapsaugotiems astronautams gali sukelti papildomą 0,3 siverto spinduliuotę, prilygstančią 24 kompiuterinės tomografijos (CAT) nuskaitymams. Tai 15 kartų viršija metinę atominių elektrinių darbuotojų radiacijos ribą, tačiau nėra mirtina. (Kalbant apie kontekstą, vienas sivertas susijęs su 5,5 proc. padidėjusia vėžio rizika. Aštuoni sivertai gali nužudyti.)

Labiau nerimą kelia tai, kas nutinka, jei Saulės audros metu į kosminį laivą išspinduliuojamas didelis Saulės dalelių srautas. Tokiu atveju astronautai gali būti paveikti daug didesnių, galimai mirtinų dozių. Šios audros yra nenuspėjamos, nors turėdami tinkamą stebėjimo sistemą teoriškai galėtume iš anksto perspėti astronautus.

Taigi, bet kurioje kelionėje teks galvoti, kaip apsaugoti astronautus. Pavyzdžiui, astronautus gabenantis kosminis laivas gali laikyti vandenį ir kurą taip, kad jis galėtų būti naudojamas kaip barjeras dalelių srautui. „Vanduo yra puikus skydas“, - sako McKay.

Tuo tarpu radiacijos problema išlieka, kai astronautai patenka į Marsą. Kadangi planeta neturi ozono sluoksnio ir tik silpną magnetinį lauką, visi žmonės, esantys ant paviršiaus, būtų apgaubti ir kosminiais, ir Saulės spinduliais – kur kas didesnėmis dozėmis nei jie gautų Žemėje. („Curiosity“ užfiksavo, kad 500 dienų praleidimas Marse suteikia dar 0,3 siverto.)

Tikėtina, kad Marso tyrinėtojai turėtų praleisti nemažą dalį laiko uždarose patalpose, galbūt net po žeme, apsaugodami savo buveines Marso dirvožemio sluoksniais.

3. Raketa besileisdama gali sudužti ant Marso paviršiaus

Tarkime, raketa sėkmingai pakilo iš Žemės ir po šešių mėnesių priartėjo prie Raudosios planetos. Dabar ateina tikrai baisi dalis.

„Senoji klišė apie skraidymą lėktuvais tinka ir skrydžiams į kosmosą, - sako McKay, - tai ilgos nuobodulio atkarpos, kurias skiria kelios pavojingos akimirkos – tai pakilimas ir nusileidimas“.

Pagal Musko planą kosminis laivas artėtų prie Marso 100 000 km per valandą greičiu. Pasiekęs Marso atmosferą, laivas, norėdamas nusileisti planetos paviršiuje, naudotų „viršgarsinį retro variklį“ - t. y. daugybę vienu metu veikiančių mažų raketų.

Šis nusileidimo manevras gali būti kietas riešutėlis. Kadangi Marso atmosfera yra daug plonesnė nei Žemės, trintis yra mažesnė, kuri pristabdytų laivą (nors to vis tiek pakanka, kad laivas įkaistų iki 1700 laipsnių Celsijaus).

NASA buvo tikras iššūkis ant paviršiaus nuleisti net mažus zondus: sistema, naudojama norint sulėtinti greitį ir paskui parašiutu nuleisti „Curiosity“ ant Marso, buvo itin sudėtinga. O „Curiosity“ svėrė tik 1 toną. Muskas numato 450 tonų naudingąją apkrovą.

4. Maža Marso gravitacija gali pažeisti kaulus ir raumenis

„Tai yra dalykas, kurio niekada nematote jokiuose filmuose apie Marsą, - sako McKay, - tačiau mažesnis Marso traukos laipsnis gali būti vienas iš didžiausių rūpesčių“.

Mes žinome, kad žmogaus kaulai ir raumenys gali siaubingai atrofuotis esant nulinei gravitacijai – tai matyti iš Tarptautinės kosminės stoties eksperimentų.

TKS astronautai turi mankštintis dvi valandas per dieną, kad būtų išvengta raumenų praradimo, tačiau jų kaulai laikui bėgant vis tiek praranda kalcį ir neatsigauna, kol negrįžta į Žemę.