Ar egzistuoja ateiviai? Į tai atsakė penki moksliniai ekspertai – ir jų atsakymai įkvepia

Manoma, kad dokumente, kuris turėtų būti paskelbtas birželio 25 d., bus pateikta išsami santrauka to, ką JAV vyriausybė žino apie UAP – arba, jei norite naudoti populiaresnį terminą, NSO.

Nors ataskaita dar nėra vieša, „The New York Times“ neseniai paskelbė, kaip leidinys teigė, išankstinę išvadų apžvalgą, kurią pateikė neįvardyti vyresnieji pareigūnai, gavę priėjimą prie ataskaitos turinio.

NYT šaltinių teigimu, ataskaita nepateikia aiškaus ryšio tarp daugiau nei 120 NSO liudijimų per pastaruosius du dešimtmečius – ir galimybės, kad Žemę lanko ateiviai.

Jei tikėti NYT šaltiniais, akivaizdu, kad vis dar nėra rimtos priežasties neatpažintus objektus danguje kaip ateivių buvimo įrodymą.

Bet ar tai reiškia, kad ateivių Visatoje nėra kur nors kitur? O jei tokių yra, ar galėtume kada nors juos rasti? O gal jie taip skiriasi nuo mūsų, kad jų surasti ir atpažinti neįmanoma?

Internetinis leidinys „The Conversation“ tokį klausimą pateikė penkiems ekspertams. Keturi iš jų atsakė, kad ateiviai egzistuoja. Štai detalūs jų atsakymai:

Jonti Horner, astrobiologas:

Manau, kad atsakymas neabejotinai turėtų būti „taip“. Bet manau, kad tikrasis klausimas yra, ar ateiviai yra pakankamai arti, kad galėtume juos atrasti?

Kosmosas yra neįtikėtinai didelis. Per pastaruosius kelis dešimtmečius sužinojome, kad beveik kiekviena žvaigždė turi planetas. Manoma, kad mūsų galaktikoje – Paukščių Take – yra iki 400 milijardų žvaigždžių. Jei kiekviena iš jų turi penkias planetas, vien savo galaktikoje turėtume du trilijonus planetų. Ir mes žinome, kad kosmose yra daugiau galaktikų, nei Paukščių Take – planetų.

Kitaip tariant, ten yra daug „nekilnojamojo turto“. Ir esant tokiai įvairovei, manau, neįmanoma, kad Žemė būtų vienintelė planeta, kurioje egzistuoja gyvybė – įskaitant protingą ir technologiškai pažengusią gyvybę.

Bet ar kada nors atrasime tokią nežemišką gyvybę? Tai – sunkus klausimas. Įsivaizduokime, kad viena iš milijardo žvaigždžių turi planetą, kurioje gali išsivystyti technologiškai pažengusi gyvybė, galinti perkelti savo egzistenciją į kosmosą, už gimtosios planetos ribų.

Tai reikštų 400 mūsų galaktikos žvaigždžių, prie kurių galėtų išsivystyti technologiškai pažengusi gyvybė. Tačiau mūsų galaktika yra didžiulė – 100 000 šviesmečių nuo vieno krašto iki kito. Tai reiškia – tokia didelė, kad tas žvaigždes vidutiniškai skiria maždaug 10 000 šviesmečių. Tai yra per toli, kad galėtume išgirsti ateivių signalus (bent jau šiuo metu) – nebent jie yra galingesni už viską, ką patys galime pasiųsti.

Taigi, nors ir tikiu, kad svetima gyvybė egzistuoja, manau, kad surasti to įrodymų bus nepaprastai sunku.

Stevenas Tingay, astrofizikas:

Taip, bet tai drąsus tvirtinimas. Taigi, aiškiai apsibrėžkime, apie ką kalbame.

Manau, kad terminas „ateivis“ reiškia bet kokią gyvybės formą, kokią mes suprantame čia Žemėje, bet gyvenančią kitose vietose, nei pati Žemėje. Tačiau reikia turėti omenyje, kad šiuo metu nėra išsamaus sutarimo dėl „gyvybės formos“ apibrėžimo išvis. Tai – labai sudėtinga sąvoka. Bet jei mes rastume kažką panašaus į bakterijas kažkur kitur nei Žemėje, tai priskirčiau tai svetimai gyvybės formai.

Visatoje yra šimtai milijardų galaktikų, kurių kiekviena gali būti sudaryta iš milijardų žvaigždžių. Dauguma šių žvaigždžių turi bent po vieną planetą. Šios planetų sistemos susidaro iš gausaus elementų mišinio, įskaitant visus elementus, kurie laikomi esminiais „gyvybei“.

Taigi, sunku patikėti, kad tam tikras sąlygų derinys, dėl kurio atsirado „gyvybė“, pasitaikė tik Žemėje – o ne ir trilijonuose kitų Visatos planetų.

Tačiau dar reikia išsiaiškinti, ar ši gyvybė yra panaši į bakterijas, ar yra „technologiškai pažengusi civilizacija“, su kuria galime bendrauti.

Ieškant svetimų civilizacijų, kurios gali naudoti panašias technologijas kaip ir mes (pavyzdžiui, turi galingus radijo teleskopus, išsiunčiančius signalus į tolimas planetų sistemas), dedamos didelės pastangos.

Bet žinoma, gali būti, kad mūsų „gyvybės“ apibrėžimas gali pasirodyti gana siauras ir kad ateiviai – kad ir kur jie bebūtų – gali žaisti pagal visiškai kitokias taisykles.

Helen Maynard-Casely, planetų mokslininkė:

Laikausi nuomonės, kad tik laiko klausimas, kada atrasime kažką panašaus į mums suvokiamas biologines formas kažkur kitur nei Žemėje. Taip yra todėl, kad savo Saulės sistemoje vis dažniau randame įvairių potencialių kišenių, kurios gali būti svetingos gyvybei, kokią mes ją pažįstame.

Pavyzdžiui, Europos ir Ganimedo (dviejų didelių Jupiterio palydovų) vandenynai, esantys po ledu: tai yra vietos, kuriose tinkama temperatūra, taip pat yra vandens ir mineralų. Vėl gi, tai yra bandymas žiūrėti labai jau žemietišku požiūrio kampu, tad žinoma, svetima gyvybė gali ir labai skirtis nuo mūsų pačių.

Todėl labai džiaugiuosi tolesniais Saturno mėnulio Titano tyrinėjimais. Titano paviršiuje yra daug įdomių molekulių, taip pat aktyvios oro sistemos, leidžiančios jas pernešti – ir visa tai yra mūsų Saulės sistemoje. Ir mes žinome, kad mūsų galaktikoje yra ir kitų saulių sistemų.

Atsižvelgiant į visa tai, tikrai vis labiau neišvengiama, kad kažkur rasime nišą aktyvioms biologinėms formoms. Tik ar ji galės pasakyti mums „labas“? Na, tai jau kitas klausimas.

Rebecca Allen, kosmoso technologijų ekspertė:

Taip, bet jie tikriausiai nėra panašūs į mus.

Manoma, kad vien mūsų galaktikoje yra daugiau nei 100 milijardų planetų (maždaug šeši milijardai gali būti panašių į Žemę). Todėl tikimybė, kad gyvybė egzistuoja ir kitur, yra didelė. Tačiau išgirdus žodį „ateivis“, į galvą dažniausiai iškyla humanoidinės gyvybės formos vaizdas.

Tačiau net ir Žemėje dominuojanti gyvybės forma yra daug senesnė, mažesnė ir atsparesnė, nei žmonės.

Žinoma, kalbu apie mikroorganizmus. Šie organizmai visai nepaiso mokslo ir egzistuoja ten, kur gyvybei visai nepriderėtų egzistuoti – pavyzdžiui, purve aplink vulkanines angas. Galėčiau lažintis, kad svetima gyvybė egzistuoja būtent šių „ekstremofilų“ pavidalu.

Tiesą sakant, NASA ką tik išsiuntė mažųjų lėtūnų (dar vadinamų „vandens meškiukais“ ar „samanų paršiukais“) komandą į Tarptautinę kosminę stotį, kad astronautai galėtų ištirti, kaip šiems mažiesiems sutvėrimams seksis tokioje ekstremalioje aplinkoje. Mūsų Saulės sistemoje atrandant pagrindinius gyvybės ingredientus, atrodo visai tikėtina, kad ištvermingiausia Žemės gyvybės forma gali būti išplitusi po visą galaktiką.

Bet kaip yra su pažangesne gyvybe? Realybė ta, kad kosmosas yra didžiulis. Iš „Kepler“ teleskopo misijos sužinojome, kad rasti kitus pasaulius sunku, jau nekalbant apie tai, kad jie būtų panašūs į Žemę. Pridėkime dar tai, kad Žemėje suklestėti pažangiai gyvybei prireikė milijardų metų – ir turėsime pakankamai mažą tikimybę, kad atrasime į save panašią ateivių rūšį.

Tačiau viltis išlieka, o mokslininkai ir toliau naudoja pažangius radijo teleskopus, kad ieškotų danguje naujų radijo ryšio formų.

Martinas Van-Kranendonkas, astrobiologas:

Paprastas atsakymas į šį klausimą yra „ne“.

Jei naudojame grynai empirinius duomenis ir manome, kad klausimas susijęs su bet kokiu gyvybės už Žemės ribų tipu, kuris nėra susijęs su žmogaus veikla – tai, kiek žinome, atsakymas turi būti neigiamas.

Bet, žinoma, mūsų žinios, susijusios su šiuo klausimu, yra ribotos; netyrėme kiekvieno Visatos kampelio ieškodami ten gyvybės ženklų ir net nežinome, kaip galėtų atrodyti gyvybė kitoje cheminėje sistemoje – nes net ir čia, Žemėje, neturime vieningo anglimi grįstos gyvybės apibrėžimo.

Taigi, ko gero, platesnis atsakymas būtų „mes nežinome“. Iš tikrųjų niekada negalėsime galutinai atsakyti į šį klausimą. Tačiau, žinoma, ieškant į jį atsakymo, jau įdėta visai nemažai pastangų.

Galbūt vieną dieną galime sužinoti, ar netoliese turime kaimynų iš kitų planetų – ar kad mes iš tikrųjų esame vieni. O galbūt ir niekada viso to nesužinosime.

Parengta pagal „The Conversation“.