Ar būtų įmanoma išgyventi kritimą į juodąją skylę? Hawkingo įžvalgos ir atsakymas, priversiantis nustebti (Foto, Video)

Ar yra bet?

Hipotetiškai gravitacija yra daug stipresnė link juodosios skylės centrinio taško, taigi, jei pasinertumėte į supermasyvią juodąją skylę, Leo ir Shanshanas teigia, kad jūs „pasieksite įvykio horizontą gerokai toliau nuo centrinio gravitacinio traukimo šaltinio, o tai reiškia, kad gravitacinės traukos skirtumas tarp galvos ir kojų yra beveik nulis.

Taigi, žmogus praeis per įvykio horizontą nepaveiktas, nebus ištemptas į ilgą, ploną makaroną, išgyventų ir neskausmingai įveiktų juodosios skylės horizontą."

Tai daro prielaidą, kad juodoji skylė neturi akrecijos disko, kur įkaitusi medžiaga juosia juodąją skylę ir kuri per sekundę jus sudegintų. Taigi, norint sveikam patekti į vieną iš juodųjų skylių, mums reikia surasti tokią skylę, kuri yra labai izoliuota nuo bet kokios medžiagos, kuri sukurtų akrecijos diską.

Kaip matėme, kuo didesnė juodoji skylė, tuo didesnė tikimybė išgyventi panėrimą. Problema ta, kad norint ištrūkti iš juodosios skylės didžiulio gravitacinio įvykio horizonto, vis tiek reikia keliauti greičiu, viršijančiu šviesos greitį, kuris yra 300 milijonų metrų per sekundę. Tai, kaip šiuo metu žinome, yra neįmanoma.

Ar galėtumėme gyventi juodojoje skylėje?

Prieš porą metų astronomai atrado, jų manymu, vadinamąją „ultramasyvią juodąją skylę“ – sveriančią maždaug 40 milijardų Saulės masių. Ši milžiniška juodoji skylė, esanti 700 milijonų šviesmečių atstumu nuo Žemės, „Holmberg 15A“ galaktikoje (kuri yra „Abell 85“ galaktikos spiečiaus dalis), yra viena masiškiausių kada nors atrastų. Tačiau manoma, kad net gali egzistuoti juodosios skylės, sveriančios daugiau nei 100 milijardų Saulės masių.

Teoriškai, jei pavyktų atrasti ultramasyvių juodųjų skylių, kurios yra maždaug mūsų Saulės sistemos dydžio, juodosios skylės viduje gali būti stabili dalis, kurioje pažengusios būtybės galėtų nuolat gyventi.

Čia ypač svarbi vienos rūšies juodoji skylė – „Reissner-Nordstrom“. Jos ne tik sukasi, bet ir turi elektros krūvį. Kai kurie mokslininkai mano, kad juodojoje skylėje gali egzistuoti visa planeta, kurios nepaveikė spagetizacija.

Taip yra todėl, kad tokio dydžio juodosios skylės turi antrą ribą už įvykių horizonto, vadinamąjį „vidinį Cauchy horizontą“ – regioną, kuriame viskas tampa lygiai, stabiliai (palyginti). Čia radiacija ir gravitacija yra šiek tiek silpnesnės.

Žinoma, Stephenas Hawkingas prognozavo, kad gali būti, jog juodosios skylės iš tikrųjų nesunaikina visos materijos ir informacijos apie daleles. Vietoj to, jos gali spinduliuoti energiją atgal į Visatą. Todėl juodosios skylės ilgainiui išgaruotų iš šio lėto masės praradimo.

Rusijos astronomas Viačeslavas Dokučajevas vienas pirmųjų pasiūlė, kad II tipo ateivių civilizacija pagal Kardaševo skalę gali turėti technologinių galimybių surasti vieną iš šių juodųjų skylių ir išgyventi gravitacines jėgas.

Savo darbe jis pažymėjo: „Mes keliame hipotezę, kad pažengusios civilizacijos gali saugiai gyventi supermasyviose galaktikos branduolio juodosiose skylėse, kurios nematomos iš išorės“.

Be to, jis priduria, kad „gyventi amžinųjų juodųjų skylių viduje iš esmės įmanoma, jei šios juodosios skylės yra pakankamai masyvios, kad susilpnintų gravitacines jėgas ir gravitacinių bangų spinduliavimą iki priimtino lygio".

Iš esmės teoriškai gali būti įmanoma (bet tikriausiai nelabai tikėtina) išgyventi kelionę į didžiulę juodąją skylę, o kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad kai kurios ateivių gyvenimo formos gali gyventi net Cauchy horizonte. Tačiau šis žingsnis yra negrįžtamas.