Astrofizikai išsiaiškino, iš kur atskrido dinozaurus išnaikinęs asteroidas: jo kilmė tamsesnė, nei iki šiol manyta

Vadovaujantis naujo tyrimo duomenimis, katastrofą sukėlė milžiniškas tamsus pirmykštis asteroidas, atskriejęs iš pagrindinio Saulės sistemos asteroidų žiedo, esančio tarp Marso ir Jupiterio, pakraščio. Šiame kosmoso regione pilna tamsių asteroidų – kosminių uolienų, kurios dėl cheminės sudėties atrodo tamsesnės (atspindi labai mažai šviesos), palyginti su kitais asteroidais, skelbia livescience.com.

„Seniai įtariau, kad asteroidų žiedo išorinė dalis – būtent ten yra tamsių pirmykščių asteroidų – gali būti ženklus į Žemę nukritusių asteroidų šaltinis, – sakė tyrimui vadovavęs Kolorado valstijoje esančio Pietvakarių tyrimų instituto mokslininkas Davidas Nesvorny. – Bet nesitikėjau, kad rezultatai bus tokie aiškūs.“ Jis pridūrė, kad mažesni asteroidai nebūtinai atkeliauja iš išorinės asteroidų žiedo dalies.

Užuominų apie grėsmingųjų roplių viešpatavimą Žemėje nutraukusio svečio iš kosmoso kilmę rasta ir 145 kilometrų skersmens Čiksulubo krateryje, esančiame Meksikoje, Jukatano pusiasalyje. Geocheminė kraterio analizė leidžia daryti prielaidą, kad nukritęs objektas priklausė karbonatinių chondritų klasei. Tai pirmykščiai meteoritai, sudėtyje turintys nemažai anglies. Greičiausiai jie susiformavo pačioje Saulės sistemos gyvavimo pradžioje.

Remdamiesi šia informacija, mokslininkai ir anksčiau bandė įminti asteroido kilmės mįslę, bet dauguma teorijų laikui bėgant subliuško. Pirmiau buvo teigiama, kad asteroidas priklausė pagrindinio asteroidų žiedo vidinės dalies asteroidų šeimai, tačiau tolesni minėtųjų asteroidų stebėjimai parodė, jog jų cheminė sudėtis neatitinka į Žemę įsirėžusio objekto sudėties.

Kito tyrimo, vasario mėnesį išspausdinto žurnale „Scientific Reports“, autoriai tvirtino, kad kraterį paliko ilgojo periodo kometa. Visgi pastaruoju metu jų studija sulaukia vis daugiau kritikos, pavyzdžiui, kontrargumentų pateikiama birželio mėnesį žurnale „Astronomy & Geophysics“ paskelbtame darbe.

2021-ųjų lapkričio mėnesį žurnale „Icarus“ išspausdinto tyrimo autoriai sukūrė kompiuterinį modelį, kad patyrinėtų, kaip pagrindinio asteroidų žiedo asteroidai iš jo ištrūksta ir pasuka Žemės link ir ar tokie „bėgliai“ galėjo pražudyti dinozaurus.

Sumodeliavus daugiau nei šimtus milijonų metų trukusius pokyčius, paaiškėjo, kad šiluminės jėgos ir planetų gravitacinė jėga periodiškai iš žiedo išplėšia didelius asteroidus. Vidutiniškai kas 250 mln. metų didesnio nei 9,5 kilometro skersmens asteroidas nukreipiamas į Žemę.

Turint omenyje šiuos skaičiavimus, tokios katastrofos tikimybė yra penkis kartus didesnė, nei buvo manoma anksčiau. Taip pat kompiuterinių modelių duomenys nesikerta su turima informacija apie Čiksulubo kraterį, atsiradusį prieš 66 mln. metų. Beje, tai vienintelis žinomas krateris, išmuštas tokio dydžio asteroido per pastaruosius 250 mln. metų. Įdomu tai, kad modeliavimo metu buvo atsižvelgta ir į „tamsių“ bei „šviesių“ asteroidų pasiskirstymą asteroidų žiede.

Modeliai parodė, jog pusė iš žiedo išplėštų asteroidų buvo tamsūs karbonatiniai chondritai, o būtent toks atklydėlis suformavo Čiksulubo kraterį.

„Tai puikus mokslinis darbas, – pareiškė NASA priklausančiame Goddardo kosminių skrydžių centre dirbanti dr. Jessica Noviello, kuri nedalyvavo tyrime. – Manau, kad tyrėjai pateikė pakankamai svarių argumentų, kodėl dinozaurus sunaikinęs asteroidas atskriejo iš jų nurodytos Saulės sistemos dalies.“

Naujieji radiniai galbūt ne tik paaiškina Čiksulubo kraterį palikusio asteroido kilmę, bet ir padeda mokslininkams geriau suprasti dar anksčiau į Žemę nukritusių asteroidų kilmę. Kol kas nėra žinoma, kokie dangaus kūnai suformavo kitus du didžiulius smūginius kraterius: Vredeforto kraterį Pietų Afrikoje ir vadinamąjį Sudberio baseiną Kanadoje. Studijos rezultatai taip pat gali padėti mokslininkams nuspėti, iš kur ateityje galėtų atskristi asteroidų.

„Tyrimo metu nustatėme, kad 60 proc. didžiausių asteroidų atkeliauja iš asteroidų žiedo išorinės dalies ir kad dauguma ten esančių asteroidų yra tamsūs / pirmykščiai, – sakė D. Nesvorny. – Taigi, tikimybė, kad kitas asteroidas atskries iš to paties regiono, siekia 60 proc.“