Gyvybė prasidėjo Marse, o ne Žemėje? Galbūt tai nėra taip beprotiška, kaip atrodo

Šis ypatingas bendros panspermijos teorijos atvejis, kai gyvybė, esanti Žemėje, prasidėjo kažkur kitur ir keliavo ar buvo pasėta čia, turi keletą žinomų šalininkų. Naujame „Salon“ straipsnyje šios idėjos šalininkai teigia, kad teorija turi prasmę, atsižvelgiant į tai, kokios yra dvi planetos.

Peržvelkime faktus. Pirma, niekas tiksliai nežino, kur ir kaip prasidėjo gyvybė. Galime formuoti teorijas, pagrįstas tuo, ką žinome dabar ir kokia yra gyvybė visoje Žemėje esančių fosilijų ir anglies dioksido istorijoje.

Mokslininkai taip pat tiria unikalias Marso ir Žemės savybes, palyginti su kitomis mūsų Saulės sistemos planetomis, o Marsas daugeliu atžvilgių yra mažesnė, senesnė Žemė, kuri anksčiau „sudegino“ savo gamtos išteklius ir elektromagnetinę šerdį. (Tai taip pat turi prasmę. Mažesnis ledo kubelis ištirpsta greičiau, o mažesnis karšto maisto gabalas greičiau atvėsta.)

Mokslininkai tyrinėja genomiką kaip būdą ekstrapoliuoti gyvybės kilmę. Tokių statybinių blokų, kaip RNR ir DNR, atsiradimo tvarka gali būti siejama, pavyzdžiui, su daugybe dešimčių Marso meteoritų, kurie, kaip žinoma, laikui bėgant atsitrenkė į Žemę.

Ši idėja susilieja su paskutiniu visuotiniu bendru protėviu (angl. last universal common ancestor, LUCA), kuris reiškia vieną ląstelę, iš kurios kilo visos likusios ląstelės Žemėje. Visi gyvi organizmai turi naujausius bendrus protėvius – pagalvokite apie žmones ir, tarkime, arklius, kurių naujausias bendras protėvis gali būti kokia nors išnykusi trečioji žinduolių rūšis.

LUCA yra kitoks, todėl reikia grįžti į daug tolimesnę praeitį. Ar paskutinis visuotinis bendras protėvis gali būti iš genetinės medžiagos, atkeliavusios iš Marso?

Mokslininkai mano, kad pirmoji gyvybė Žemėje atsirado praėjus vos 200 milijonų metų po pirmojo skysto vandens atsiradimo, o Marso panspermistai nurodo, kad remiantis dviejų planetų sandara, Marso paviršinis vanduo greičiausiai buvo prieš susiformuojant Žemei.

„Tarkime, tikitės, kad gyvybė klestės, kai planeta atšąla tiek, kad joje gali atsirasti skysto vandens“, – portalui „Salon“ sakė Arizonos universiteto planetų mokslo profesorius Erikas Asphaugas. „Tačiau pažvelgus į mūsų pačių Saulės sistemą, kuri planeta galėjo būti pirmoji? Beveik neabejotinai Marsas.“

„Jei gyvybė prasidėtų bet kur, ji pirmiausia galėtų prasidėti Marse. Mes nežinome, koks yra reikalavimas – žinote, jei tam būtų reikalingas kažkoks ypatingas dalykas, pvz., Mėnulio egzistavimas ar kai kurie tik Žemei būdingi veiksniai, – bet tik kalbant apie tai, kurioje vietoje pirmiausia buvo skystas vanduo, tai būtų Marsas“.

Jei Marso gabalai būtų numušti per „balistinę“ panspermiją, kai smūgio metu nutrūksta skrendančios ir atsitrenkusios į kitą planetą dalys, jos galėjo nusileisti ir suklestėti tinkamoje Žemės baloje.

Astronomai teigia, kad dėl labai gerai paaiškinamų priežasčių gyvybė nukeliavo į Marsą anksčiau nei į Žemę. Žemė yra arčiau Saulės ir, pavyzdžiui, viskas, kas bando mus pasiekti, turėtų vengti didžiulės Saulės gravitacijos. Pavyzdžiui, kažkas, keliaujantis iš už mūsų Saulės sistemos ribų, galėjo būti nusviestas Jupiterio gravitacijos tiesiai į Marsą.

Vienas iš būdų patikrinti šią teoriją yra ištirti kiekvieną Marso mėginį dėl DNR buvimo tikimybės. Tai naujausia dalis ilgoje, vingiuojančioje pasakojimo eigoje apie gyvybės Marse idėją, nuo astronomo Percivalio Lowello tvirtinimo, kad Marsas buvo padengtas inžineriniais kanalais, iki šiandienos, kai žinome, kad Raudonojoje planetoje vis dėlto yra užšalusio vandens.

Bet kuriuo atveju, kadaise išlydyta Marso šerdis sulėtėjo ir sukietėjo, sumažindama planetos gravitaciją ir atmosferą iki beveik nieko ir pašalindama esmines bet kurios mums žinomos gyvybės formos apsaugą. Tačiau ląstelinė medžiaga vis tiek gali egzistuoti, snūduriuojanti šaltyje, tačiau ją dar reikia surasti.