Ar kosmose įmanoma nuskęsti? Pasirodo, tokia grėsmė buvo iškilusi net ne vieną kartą

Tačiau ar įmanoma nuskęsti kosmose? Kol kas tokia nelaimė ten dar niekam nenutiko, tačiau tai nereiškia, kad niekas nebuvo arti to.

G.Reismanas savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje atskleidė, kad jo nedžiugino mintis, kad jis gali tapti pirmuoju kosmose paskendusiu žmogumi – kai sugedo jo skafandro šalmas, dėl ko iškilo rizika, kadšis gali prisipildyti vandeniu.

Savo „Twitter“ paskyroje jis rašė: „Astronauto patarimas Nr. 217: įsitikinkite, kad vožtuvas yra tvirtai pritvirtintas prie vandens maišelio šiaudelio. Kai pamačiau, kad manasis plūduriuoja šalme, nebuvau pradžiugintas minties, kad galiu tapti pirmuoju astronautu istorijoje, kuris nuskendo pasivaikščiojimo atvirame kosmose metu“.

Pasivaikščiojimai kosmose arba veikla už erdvėlaivio ribų, kai astronautai atlieka priežiūros, instaliacijos ar tyriamuosius darbus, gali trukti keletą valandų. Rekordas yra 8 valandos ir 56 minutės – tiek 2001 metais atvirame kosmose išbuvo NASA astronautai Jimas Vossas ir Susan Helms.

Jei tuo metu astronautai pajustų troškulį, NASA kosminiai kostiumai turi gėrimui skirtus maišelius, kuriuos astronautai gali prakąsti, kad imtų tekėti vanduo. Tiesa, jeigu astronautas pamato sklandantį vandens maišelio vožtuvėlį, tai reiškia, kad šalmas gali užsipildyti vandeniu.

G.Reismanui pasisekė – mat paviršiaus trinties pakako, kad didžioji dalis vandens liktų maišelyje.

Iki tol G.Reismanas nebuvo kalbėjęs apie šį įvykį anksčiau, ir nėra aišku, kada tiksliai įvyko šis jo pasivaikščiojimas kosmose – kadangi darbo Tarptautinėje kosminėje stotyje metu jis į atvirą kosmosą buvo išėjęs tris kartus.

Tačiau jis nebuvo vienintelis astronautas, kuriam nutiko toks incidentas. 2013 metų liepą italų astronautas Luca Parmitano patyrė panašų gedimą – tačiau jo atvejis buvo žymiai baisesnis.

Darbai už erdvėlaivio ribų turėjo trukti 6 valandas. L.Parmitano pastebėjo, kad jo šalme kaupiasi vanduo. Jis apie situaciją informavo NASA, tačiau nei NASA, nei pats L.Parmitano nesuprato situacijos rimtumo.

Jis atvirame kosmose pasiliko dar 23 minutes, o vandens šalme vis daugėjo – kol vanduo apsėmė astronauto burną, nosį ir akis, o NASA liepė grįžti į vidų. Tačiau tai nebuvo taip paprasta – kadangi regėjimą apsunkino viduje esantis vanduo, astronautas į saugią aplinką turėjo grįžti pasikliaudamas kitais savo pojūčiais.

Europos kosmoso agentūros tinklaraštyje italas rašė, kad tuo metu jis apsivertė aukštyn kojomis ir įvyko du dalykai: Saulė pradingo, o jo gebėjimas matyti, kuris ir taip buvo apribotas vandens, pranyko, dėl ko akys tapo bevertės. Tačiau dar blogiau, kad vanduo apsėmė jo nosį – o tai buvo itin nemalonus pojūtis, kurio astronautas bandė atsikratyti purtydamas galvą.

L.Parmitano pasakoja, kad viršutinė jo šalmo dalis jau buvo apsemta vandens, todėl jis negalėjo būti užtikrintas, kad kai kitą kartą įkvėps, jo plaučiai neprisipildys vandeniu.

Laimei, jis sugebėjo grįžti į vidų, tačiau viskas tuo nesibaigė – nes vyras turėjo likti savo kostiume, kartu su minėtu vandeniu, kol kostiumas vėl nebuvo pripildytas tinkamu slėgiu. Kai viskas baigėsi ir astronautas nusiėmė šalmą, jame buvo rasta apie 1-1,5 litro vandens.

NASA atstovas spaudai 2014 metais sakė, kad iš visų veiklų už erdvėlaivio ribų patirtų nesklandumų, šis buvo rimčiausias. Agentūrai tuo metu dar nebuvo žinoma apie kitus panašius įvykius.