NSO egzistuoja, o juodosios skylės - ateivių jėgainės? 9 realūs dalykai, kuriuos 2021 metais sužinojome apie ateivius

NSO egzistuoja (ir JAV valdžia tai pripažįsta)

Birželį Pentagonas paskelbė labai lauktą ataskaitą, kurioje išsamiai aprašyti 144 NSO liudijimai, užfiksuoti 2004-2021 metais. Ataskaita buvo skirta įvertinti „neatpažintų reiškinių ore (taip dabar oficialiai vadinami NSO, red. past.) keliamą grėsmę“ ir oficialiai patvirtino keletą NSO pastebėjimų, kuriais iki tol buvo dalijamasi tik socialinėse medijose.

Viena vertus, trumpame devynių puslapių dokumente patvirtinta, kad „daugumoje pranešimų apie NSO tikriausiai iš tiesų yra fiziniai objektai“, kurie varijuoja nuo paukščių ir oro balionų iki užsienio stebėjimo įrangos ir visiškai slaptų JAV vyriausybės projektų. Tačiau visi, kurie tikėjosi nežemiškos gyvybės ir žvalgybos pripažinimo, turėjo nusivilti – nes ataskaitoje nė vienas iš 144 liudijimų nebuvo susietas su ateivių veikla.

Juodosios skylės gali būti ateivių jėgainės

Nors ateivių ieškotojai daug laiko praleidžia dairydamiesi gyvenamų planetų už mūsų Saulės sistemos ribų, liepą žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ paskelbtame tyrime įspėjama, kad mokslininkai neturėtų pamiršti ekstremaliausių gamtos objektų: juodųjų skylių.

Kadangi juodosios skylės gali išspinduliuoti iki 100 000 kartų daugiau energijos nei tokios žvaigždės kaip mūsų Saulė, jos gali būti viliojantis taikinys ateivių civilizacijoms, norinčioms pasigaminti energijos savo tarpžvaigždinėms veikloms, rašo tyrimo autoriai.

Tam ateiviai galėtų naudoti aukštųjų technologijų struktūras – vadinamąsias Dysono sferas (milžiniškus energiją siurbiančius rutulius, kurių idėja pirmą kartą buvo pasiūlyta septintajame dešimtmetyje) – kad pasisavintų energiją iš iki baltumo įkaitusios materijos disko, besisukančio aplink juodosios skylės įvykių horizontą – ir tada išspinduliuotų šią energiją į kosmosą.

Tyrimo autoriai teigia, kad ši pakartotinai išspinduliuota energija sukurtų aiškią bangos žymę, kurią astronomai galėtų aptikti net ir būdami Žemėje. Šiuo metu tyrėjai kuria algoritmus, kurie leistų ieškoti šių požymių esamuose teleskopų duomenyse.

Planetos, kurioje gali klestėti nežemiška gyvybė – nebūtinai nepanašios į Žemę

Paprastai nežemiškos gyvybės paieškos pradedamos nuo į Žemę panašių planetų paieškos – tačiau, kaip teigiama rugpjūtį žurnale „Astrophysical Journal“ paskelbtame tyrime, gali būti ir kitos klasės nežemiškų pasaulių, kurie yra tokie pat palankūs gyvybei.

Vandenilyninės (angl. hycean. Žodis sudarytas iš „hydrogen“ ir „ocean“, kas reiškia „vandenilį“ ir „vandenyną“, red. past.) planetos, kurios yra iki 2,5 karto didesnės už Žemę ir turi didžiulius skysto vandens vandenynus bei vandeniliu turtingą atmosferą, gali būti ideali vieta mikrobinei gyvybei, panašiai į „ekstremofilus“, kurie klesti kai kuriose atšiauriausiose Žemės aplinkose (pavyzdžiui hidroterminėse versmėse), teigia tyrimo autoriai.

Tokių planetų Paukščių Tako galaktikoje ne tik gausu, bet jos taip pat ir neįtikėtinai įvairios: vienos jų skrieja labai arti savo žvaigždės šeimininkės, kitos – toli. Autoriai rašo, kad abiem atvejais po planetų vandenynų bangomis gali slypėti miniatiūrinė gyvybė – o tai reiškia, kad ateivių planetų medžiotojams gali atsiverti visiškai naujas tyrinėjimo kelias.

Viename iš Saturno mėnulių gali slypėti gyvybė

Birželį atliktame tyrime nustatyta, kad iš šešto pagal dydį Saturno mėnulio Encelado besiveržiantis metanas gali būti ženklas, kad mėnulio popaviršinėje jūroje verda gyvybė.

2005 m. NASA kosminis aparatas „Cassini Saturn Orbiter“ aptiko geizerius, kurie iš „tigro juostos“ sprūdžių netoli Encelado pietinio ašigalio į kosmosą išmetė vandens ledo daleles. Manoma, kad ši medžiaga atkeliauja iš didžiulio skysto vandens vandenyno, slūgsančio po lediniu mėnulio apvalkalu – tačiau orbitinis aparatas aptiko ne tik vandens: geizeriuose taip pat aptikta daug kitų junginių, įskaitant divandenilį H2) ir įvairius anglies turinčius organinius junginius, įskaitant metaną (CH4).

Naujajame tyrime mokslininkai atliko keletą modeliavimų, siekdami nustatyti, ar šie junginiai gali būti mikrobų, kurie „valgo“ divandenilį ir kaip atliekas gamina metaną, pėdsakas. Komanda nustatė, kad metanu besimaitinantys mikrobai iš tiesų gali prisidėti prie planetos dujinių geizerių atsiradimo – o tai reiškia, kad gyvybės tikimybė lediniame Mėnulyje yra neatmestina.

Galimai ignoruojame pas mus atklydusią ateivių šiukšlę

Pasak Harvardo astrofiziko Avi Loebo naujausios knygos „Extraterrestrial: Oumuamua“, keistas cigaro formos objektas Oumuamua, kuris 2017 m. praskriejo pro mūsų Saulės sistemą, beveik neabejotinai yra ateivių technologija.

Savo knygoje A.Loebas teigia, kad neįprasta, pailga objekto forma (nepanaši į jokią žinomą kometą), ypatingas ryškumas ir akivaizdus pagreitis tolstant nuo Saulės leidžia manyti, kad Oumuamua yra ne natūralios kilmės, o svetimos technologijos kūrinys, galbūt atsitiktinai patekęs į mūsų Saulės sistemą.

„Plūduras. Kitų protingų gyvų organizmų nebenaudojamos technologijos arba išmestos technologinės šiukšlės, – rašo A.Loebas. – Visa tai yra tikėtini Oumuamua paslapties paaiškinimai – tikėtini, nes čia, Žemėje, žmonija jau daro šiuos dalykus, nors ir kur kas mažesniu mastu“.

Vis dėlto dauguma astronomų, tyrinėjusių šį objektą, pritaria natūralios kilmės paaiškinimams, šį dangaus kūną vadindami „kosminiu dulkių kamuoliu“ arba tiesiog labai keista kometa.

Žmonijos vystymąsi galėjo stebėti tūkstančiai ateivių pasaulių

Nors žmonijos pastangos surasti svetimas civilizacijas tarp žvaigždžių prasidėjo tik pastarąjį šimtmetį, daugiau nei 1700 svetimų civilizacijų galėjo mus stebėti jau tūkstančius metų prieš tai. Birželio mėnesį žurnale „Nature“ paskelbto tyrimo duomenimis, per pastaruosius 5000 metų 1715 artimų žvaigždžių sistemų puikiai matė Žemę – o daugiau nei 1 400 iš jų puikiai mato mus ir šiandien.

Visos šios žvaigždės yra maždaug už 300 šviesmečių nuo mūsų planetos, o 75 iš jų skrieja už mažiau nei 100 šviesmečių. Atsižvelgiant į tai, kad žmonės radijo signalus siunčia jau apie 100 metų, bet kuri iš šių 75 žvaigždžių sistemų yra pakankamai arti, kad „mūsų radijo bangos jau būtų jas pasiekę“, sako pagrindinė tyrimo autorė bei astronomijos docentė ir Kornelio universiteto Carlo Sagano instituto direktorė Lisa Kaltenegger.

Bet ar tose žvaigždžių sistemose gyvenančios hipotetinės civilizacijos nori su mumis bendrauti – čia jau kitas klausimas.

Nėra vieno geriausio būdo komunikuoti su ateiviais

Jei ateiviai mus stebi iš gana arti, koks geriausias būdas jiems pasakyti, kur gyvename? Gruodžio mėnesį šį klausimą tyrė portalo „Live Science“ autorė Joanna Thompson – ir nustatė, kad nė vienas metodas nėra nepriekaištingas.

Viena vertus, radijo bangos atrodo kaip viliojantis būdas bendrauti su ateiviais: nes šie signalai patenka į patogią elektromagnetinio spektro spragą, 1420-1720 megahercų dažnį, kuriame santykinai nėra kosminio foninio triukšmo.

Tačiau kita vertus, radijo bangos keliaudamos plečiasi, todėl bet kokia mūsų siunčiama žinutė kuo toliau nuo Žemės, tuo labiau silpnėja. Lazerio šviesai šia problema neaktuali, tačiau lazerio signalams reikia neįtikėtino tikslumo – todėl mažai tikėtina, kad jie pasieks kokius nors nežemiškus stebėtojus, nebent savo pranešimą nukreipsime tiesiai į jų žvaigždžių sistemą.

Abu metodai turi privalumų – tačiau nė vienas nėra tobulas, daro išvadą tyrėja.

Mums sutrukdė mūsų pačių technologijos

2019 m. balandžio 29 d. astronomai užfiksavo signalą, sklindantį į Žemę, atrodytų iš Kentauro Proksimos – artimiausios mūsų Saulei žvaigždžių sistemos, kurioje yra bent viena potencialiai gyvybei tinkama planeta.

Kadangi signalas pateko į siaurą radijo bangų juostą, į kurią retai įsiterpia žmonių lėktuvai ar palydovai, mokslininkai jį interpretavo kaip galimą ateivių technologijų ženklą. Tačiau signalas niekada nepasikartojo, o šį spalį žurnale „Nature Astronomy“ paskelbtame tyrime paaiškinama, kodėl: iš tikrųjų signalas sklido iš sugedusio kompiuterio arba mobiliojo ryšio įrenginio, buvusio netoli jį aptikusio teleskopo.

Naujajame tyrime mokslininkai dar kartą peržiūrėjo 2019 m. duomenis – ir rado keletą „panašių“ signalų. Kartu šie signalai atitiko dažnių diapazoną, „atitinkantį įprastus skaitmeninėje elektronikoje naudojamus osciliatorių dažnius“, rašo tyrėjai.

Kitaip tariant, panašu, kad šis ateivių pranešimas buvo žmogiško kompiuterio gedimas – tačiau jo tyrimas ir identifikavimas mokslininkams suteikė vertingos patirties, kaip atskirti tikrus tolimojo kosmoso signalus nuo žemiškojo triukšmo.

„Ateivių pagrobimai“ iš tiesų greičiausiai yra sąmoningi sapnai

Liepą atliktas tyrimas rodo, kad sąmoningais sapnais (angl. lucid dream), kai žmonės miegodami iš dalies yra sąmoningi ir gali kontroliuoti savo sapnus, galima paaiškinti pasakojimus apie ateivių įvykdytus pagrobimus.

Teiginiai apie tokius pagrobimus atsirado XIX a.. Pagrobimo aplinkybės dažnai skamba kaip sapnas ir sukelia siaubo bei paralyžiaus jausmus. Žinoma, kad tam tikros sapnų būsenos taip pat sukelia tokius jausmus, todėl Rusijos mokslininkai svarstė, ar eksperimentai su sapnais galėtų suteikti informacijos apie tariamus nežemiškus išgyvenimus. Mokslininkai paprašė 152 sąmoningus sapnus sapnuojančius asmenis sapnuoti susitikimus su ateiviais arba NSO – ir nustatė, kad nemažai tiriamųjų vėliau pasakojo apie sapnus, kurie priminė tikrus tariamų ateivių pagrobimų aprašymus.

Iš tų, kurie savo sapnus apibūdino kaip „tikroviškus“, 24 proc. taip pat patyrė miego paralyžių ir stiprią baimę. Tokios emocijos dažnai lydi pranešimus apie tariamus ateivių pagrobimus – ir nors asmenys, kurie aprašo, kad buvo pagrobti ateivių, gali iš tiesų tikėti, kad tai, ką jie patyrė, buvo tikra, šie žmonės greičiausiai susitikimą su nežemiškos kilmės žmonėmis išgyveno sąmoningo sapno metu, teigia tyrimo autoriai.