Ar Visata tikrai išskirtinė? Visatos parametrų tinkamumo problema toli gražu nėra tokia stipri, kaip manyta iki šiol

Daugeliui šių parametrų turint nors truputį – keliais procentais – kitokias vertes, Visata būtų neatpažįstamai kitokia ir gyvybė negalėtų egzistuoti. Kai kurie žmonės mano, kad toks Visatos tinkamumas gyvybei yra kokios nors aukštesnės jėgos (ar tai būtų Dievas, ar skaitmeninio modelio, kuriame gyvename, programuotoja – nors skirtumas tarp šių sąvokų turbūt tik semantinis) egzistavimo požymis; kiti teigia, kad tai yra natūrali multivisatos egzistavimo pasekmė – paprasčiausiai mes egzistuojame tokioje visatoje iš daugybės įmanomų, kurioje gali egzistuoti gyvybė, nes kitokioje egzistuoti tiesiog negalėtume.

Ir visgi šis klausimas – iš dalies fizikinis, iš dalies filosofinis – mokslininkams ne vieną dešimtmetį neduoda ramybės.

Dabar paskelbta įvairių klausimo analizių apžvalga, kurios pagrindinė išvada – iš tiesų Visatos parametrų tinkamumo problema toli gražu nėra tokia stipri, kaip manyta iki šiol.

Argumentų, atvedančių prie šios išvados, yra keletas. Viena vertus, kai kurie parametrai, dažnai įvardijami kaip tinkamumo problemos dalis, nėra taip stipriai apriboti, kaip manoma. Juo labiau, dažnai parametrų vertės nagrinėjamos individualiai, neatsižvelgiant, jog pakeitus kelis parametrus vienu metu, galima būtų gauti kitą jų kombinaciją, irgi tinkamą sudėtingai, gyvybės kupinai visatai. Galiausiai, tai, ką mes suprantame kaip gyvybę, toli gražu nebūtinai yra vienintelė įmanoma. Galbūt visiškai kitokiose visatose irgi gali egzistuoti pakankamai sudėtingi dariniai, kurie mąstytų apie save ir savo vietą visatoje, nors nebūtų sudaryti iš mums pažįstamų molekulių, atomų ar net kvarkų. Maža to, kai kurios parametrų kombinacijos, skirtingos nuo mūsų Visatos, galėtų netgi sukurti visatą, tinkamesnę ir mums suprantamai gyvybei, nei mūsiškė.

Įvertinus visas šias išlygas skaitiškai, gaunama tikrai didelė galimų parametrų įvairovė: labiausiai apribota yra žemutinio kvarko (vienos iš protonus ir neutronus sudarančių elementariųjų dalelių) masė – didžiausios ir mažiausios galimų jos verčių santykis yra septyni. Tuo tarpu kai kurie kiti parametrai, dažnai laikomi griežtai apribotais, iš tiesų galėtų kisti daugiau nei dešimčių milijardų kartų ribose ir gauta visata vis dar būtų tinkama gyvybei. Tokia analizė reikšminga ne tik iš filosofinės pusės.

Įvairūs planuojami tyrimai turėtų nustatyti, ar kai kurios fundamentaliosios konstantos iš tiesų yra konstantos, o galbūt kinta laikui bėgant; be to, atsiranda vis daugiau pasiūlymų, kaip galima būtų patikrinti multivisatos hipotezes. Tinkamumo problemos duodamų apribojimų sąvadas padės parengti šiuos eksperimentus taip gerai, kaip tik įmanoma.

Apžvalgą rasite ją finansavusio Templeton fondo tinklalapyje.