Pirmojo kosminio palydovo istorija: iškėlė raketa, konstruota gabenti branduolines galvutes (Video)

Kad toks skrydis techniniu požiūriu įmanomas, dar 1948 m. apskaičiavo SSRS raketų konstruktorius Michailas Tichonravovas. Bet jo pasiūlymu buvo susidomėta tik tuomet, kai 1955 m. Jungtinės Valstijos pranešė, kad 1958 m. pavasarį ketina paleisti dirbtinį Žemės palydovą.

Laiko spaudžiami sovietų mokslininkai priėmė gana paprastą sprendimą: sukonstravo 58 cm skersmens aliumininį rutulį su keturiomis 2,4–2,9 m ilgio antenomis, jis buvo aprūpintas baterijomis, temperatūros ir slėgio matavimo prietaisais, taip pat dviem radijo siųstuvais.

Tik 83,6 kg sveriantį palydovą į orbitą išvedė raketa, kadaise sukonstruota branduolinėms galvutėms gabenti.

Pasiekus tam tikrą aukštį ir greitį raketa atskiriama nuo palydovo, o toliau jis juda iš inercijos. „Sputnik 1“ skriejo apie 30 tūkst. km per valandą greičiu. Radijo signalus jis skleidė iki 1957 m. spalio 26 d., kol išseko siųstuvo baterijos.

Pats palydovas 1958 m. vasario 4 d. sudegė patekęs į Žemės atmosferą, orbita aplink Žemę nuskriejęs apie 60 mln. kilometrų.

Žmogaus rankomis sukurtas palydovas pradėjo dviejų supervalstybių – JAV ir SSRS – lenktynes dėl lyderystės kosminėje erdvėje: jau 1958 m. vasario 1 d. amerikiečiai paleido savo dirbtinį palydovą „Explorer 1“.

„Sputnik 1“ tapo pirmtaku tūkstančiams palydovų, kurie dabar skrieja aplink Žemę. Tarp jų – meteorologiniai palydovai, kurie matuoja atmosferos reiškinius, ryšių palydovai, kuriems padedant aplink Žemę siunčiami televizijos vaizdai ir kita informacija.

Nereikia pamiršti ir Globalinės padėties nustatymo sistemos („Global Positioning System“) – palydovai padeda jūreiviams ir automobilių vairuotojams nustatyti savo padėtį su kelių metrų paklaida.