Mokslininkai kuria dar neregėtą galios spindulį (Video)

„Kosminių šiukšlių problema yra ta, kad joms susidūrus susidaro dar daugiau kosminių šiukšlių“, – teigia  Julianas Hammerlis doktorantūros studentas, dirbantis su projektu, rašoma pranešime spaudai. „Padidėja tikimybė, kad sukelsite dar vieną susidūrimą, dėl kurio atsiras dar daugiau šiukšlių. pasireiškia kaskadinis efektas.

Tačiau kosminių šiukšlių problema yra ta, kad jas labai sunku surinkti ir pašalinti. Neįmanoma tiesiog nusiųsti mažo roboto į kosmosą, kad jis surinktų mūsų šiukšles ir pargabentų atgal – nes iš tikrųjų negalite tiesiog paimti kosminių šiukšlių. Dažniausiai jos juda labai greitai ir labai sunku tiksliai numatyti, kaip jos juda, kad galėtumėte būti pasirengę jas sugauti. Deja, yra didelė tikimybė, kad įrenginiai, kuriuos atsiųsite norėdami fiziškai paimti šiukšles, nukentės ir patys taps šiukšlėmis.

Taigi, sukurkite pritraukiantį spindulį. Jei galite tiesiog šauti spinduliu į ką nors, kad sugriebtumėte, daugumos šių pavojų išvengsite. Komanda, dirbanti su šia technologija, siekia sukurti „elektronų spindulį“, kuris iš esmės veiktų kaip labai stipri statinės elektros versija.

„Mes kuriame traukiančią arba atstumiančią elektrostatinę jėgą“, – pranešime spaudai sakė šio projekto tyrėjas ir vadovas Hanspeteris Schaubas. „Ji panaši į pritraukiantį spindulį, kurį matote filme „Star Trek“, nors ir nėra tokia galinga.

Siekdama išbandyti savo technologiją, komanda dirbo su įrenginiu, pavadintu Elektrostatinių Krūvių Laboratorija sąveikai tarp Plazmos ir Erdvėlaivio (ECLIPS). Iš esmės tai maža kamera, kuri miniatiūriškai imituoja kosmoso sritį aplink mūsų planetą, kuri yra pilna kosminių šiukšlių.

Toje kameroje moksliniinkai gali įgyvendinti savo idėją elektronų pluoštais šaudydami į mažus blokus, vaizduojančius kosmines šiukšles. Dėl to šiukšlės šiek tiek neigiamai įkraunamos, o traukiantis spindulys – šiek tiek teigiamai. Kadangi priešingi krūviai pritraukia, toks spindulys gali pradėti vilkti. Komanda apskaičiavo, kad ji galėtų nutempti kelių tonų palydovą maždaug 200 mylių per du ar tris mėnesius – ne labai, bet pakankamai greitai.

Tačiau net jei galėtų lengvai išplėsti savo technologiją, tyrėjai susiduria su daugybe problemų, perkeldami tai iš mokslinės fantastikos koncepcijos į realybę. Būtent aplinka aplink Žemę užpildyta nenuosekliomis saulės vėjo juostomis – didelės energijos dalelių srautais, kuriuos išskiria Saulė. Kadangi kosmoso sritis su visomis joje esančiomis šiukšlėmis yra už magnetinio lauko, apsaugančio mūsų planetos paviršių nuo šių dalelių, ribų, jie gali sujaukti pluošto efektyvumą.

„Dėl to ši technologija yra tokia sudėtinga“, – sakė Kaylee Championas, kitas doktorantūros studentas, dirbantis su projektu, rašoma pranešime spaudai. „Žemoje Žemės orbitoje turite visiškai kitokią plazmos aplinką, palyginti su geosinchronine orbita ir aplink Mėnulį. Jūs turite su tuo susitaikyti.“

Taigi, dar turime nemažai nuveikti, kol mokslinė fantastika taptų realybe, tačiau tai yra arčiau, nei galėjome pagalvoti.