Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Mėnulis – ne tik vienintelis Žemės palydovas, bet ir gyvybės sargas

2008-05-10 (7) Rekomenduoja   (11) Perskaitymai (275)
    Share

Nors gyvybė mūsų gimtojoje planetoje yra be galo įprastas dalykas ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai sunaikinama, tačiau žiūrint iš kosminio atskaitos taško, gyvybė yra labai trapi ir šiuo požiūriu be galo unikali. Juk jai mirtinai pavojinga Saulės ir apskritai kosminė radiacija, į planetas atsitrenkiantys asteroidai. Pasirodo, nuo šių ir kitų negandų iš dalies mus apsaugo ištikimas Žemės palydovas ir senovinė žmonijos dievybė - Mėnulis.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mėnulis yra ne tik stebėjimams patogiausias kosminis kūnas, bet ir kaip niekas kitas panašus į mūsų gimtąją planetą. Nors tiksli mėnulio susikūrimo istorija yra nežinoma, visgi populiariausia hipotezė kalba apie senovėje įvykusią didžiulę kosminę katastrofą, po kurios atsirado Mėnulis.

Apytiksliai prieš 4,5 milijardų metų aplink Saulę besisukančiame dulkių debesyje ėmė ryškėti būsimos Žemės planetos kontūrai. Šalia jos gimė ir kitos Saulės sistemos planetos – tame tarpe ir hipotetinė Tėja. Atsitiktinai ji atsidūrė Lagranžo taške tarp Žemės ir Saulės.

Lagranžo taškai - kosminės erdvės vietos, kur vienas aplink kitą besisukančių kūnų (Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės) traukos jėgos kompensuoja viena kitą ir trečiasis mažos masės objektas (tarkim, kosminis laivas arba mažas palydovas) gali neribotą laiką išbūti nenaudojant jokių papildomų jėgų jo padėčiai stabilizuoti. Iš principo šiuose taškuose „įkalinti“ objektai galėtų čia likti amžinai, jei tik jų orbita nebus pakeista.

Tačiau besiformuojant planetom jų masė didėjo ir palaipsniui keitėsi planetų gravitacija ir Lagranžo taškas persistūmė. Tuo metu Tėja, pasiekusi dabartinio Marso dydį, išsprūdo iš Lagranžo taško orbitos ir veikiama Žemės gravitacijos jėgos ėmė artėti prie mūsų planetos. Įvyko neišvengiamas susidūrimas, apie kurio pasekmes Žemės orbitai mes jau rašėme šioje naujienoje. Po susidūrimo sunkus Tėjos branduolys liko Žemėje, o kai kurie planetos fragmentai vėl nuskriejo į orbitą. Taip pagal teoriją gimė Mėnulis.

Mėnulis – ne vienintelis Žemės palydovas?

Kalbant apie Mėnulio istoriją verta pažymėti, jog mokslininkų nuomone, po katastrofos galėjo susidaryti dar keli papildomi Žemės palydovai. NASA Ameso tyrimų centro Kalifornijoje (JAV) mokslininkų sukurtame naujame modelyje daroma prielaida, kad dviejuose Lagranžo taškuose sukosi papildomi Žemės palydovai. Visgi Lagranžo taškai tarp Žemės ir Mėnulio nėra labai stabilūs, tad nežymus nukrypimas nuo taško padėties gali ir nesukurti atgal į tašką grąžinančių jėgų.

Mokslininkai mano, kad Mėnulis susiformavo beveik prieš 4,5 milijardų metų, kai Žemė susidūrė su maždaug Marso dydžio objektu.

„Po katastrofiško susidūrimo, kurio metu susidarė Mėnulis, į Žemės orbitą buvo išmestas didelis medžiagos kiekis, dalis jos galėjo „įstrigti“ Lagranžo taškuose“, - teigia NASA Ameso tyrimų centro mokslininkų grupės narys Jackas Lissaueris.

Manoma, kad vadinamieji Trojos asteroidai, atsidūrę Lagranžo taškuose (tarp Saulės ir Jupiterio), išsilaikė savo orbitose kone 100 milijonų metų.

Britų Kolumbijos universiteto astrofizikė Matija Cuk modelyje iškėlė prielaidą, kad aplink Žemę anksčiau sukosi nedideli, kelių dešimčių kilometrų skersmens objektai, kurie buvo matomi danguje beveik taip pat ilgai, kaip ir NASA mokslininkų minimi Trojos asteroidai. M. Cuk skaičiavimais „prarastieji mėnuliai“ sukosi aplink Žemę milijardą metų ar dar ilgiau po Mėnulio atsiradimo.

„Danguje jie atrodė labiau panašūs į Jupiterį ar Venerą, nei į palydovus, - sakė astrofizikė. – Jie turėjo labiau priminti labai ryškias žvaigždes.“

Kurgi šie palydovai pranyko? NASA mokslininkų teigimu kitų planetų gravitacinis poveikis buvo labai silpnas, tačiau jo pakako, kad būtų pakeista Žemės orbita, kuri savo ruožtu sukėlė Saulės gravitacijos poveikio mėnuliams pakitimus. Būtent tai galėjo destabilizuoti palydovų orbitas ir jie „atsišvartavę“ nutolo į kosmosą ar įsirėžė į Mėnulį arba Žemę.

Gyvybės sargas

Nors ir likęs vienas, Mėnulis išliko labai svarbus visiems Žemėje vykstantiems procesams. Pirmaisiais susidarymo metais Mėnulis buvo žymiai arčiau Žemės – kasmet jis nutolsta apie kelis cm. Tokiu atveju, tuometinis Mėnulis danguje buvo kelis kartus didesnis už Saulės diską. Kurį laiką Mėnulio branduolys buvo atviras ir jis turėjo savo magnetinį lauką. Bėgant metams tiek Žemės, tiek ir Mėnulis patyrė visą eilę kosminių bombardavimų – ypač tada, kai planetos judėjimo orbita kirto tirštą meteoritų debesį. Šių „atakų“ pėdsakai Žemėje jau praktiškai pranyko dėl aktyvios geologinės planetos veiklos, gi Mėnulyje paviršius žymiai ramesnis, tad jame vis dar matyti krateriais nusėtos lygumos. Beje, astronomams tai puiki galimybė tyrinėjant Mėnulio paviršių nuspėti Žemės istoriją.

Saulės sistemos stebėjimai parodė, jog Mėnulis yra tik be galo keistas palydovas, išsiskiriantis iš kitų planetų palydovų, kurie susiformavo arba kartu su planeta, arba buvo pritraukti planetos gravitacinio lauko. Be to, Mėnulis yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Žemėje susiformavo gyvybė.

Pavyzdžiui mūsų artimiausiais kaimynas Marsas irgi skrieja gyvybei tinkamoje orbitoje (zonoje, kur Saulės energijos yra pakankamai, kad vanduo išlaikytų skystą pavidalą). Tačiau ar jame buvo gyvybės užuomazgų – kol kas vis dar mokslininkus dominantis klausimas. Kai kurie mokslininkai apskritai abejoja tokia galimybe – pati Marso planeta yra labai nepalanki gyvybės vystymuisi. Pagrindinė nesvetingumo priežastis – labai stipriai svyruojanti planetos ašis – jos svyravimų amplitudė gali pasiekti net 15 laipsnių. Kuo gi toks nestabilumas yra pavojingas?

Pakrypus planetos ašiai per 15 laipsnių, poliarinėje kepurėje esantys ledynai nuslenka į platumas, artimas ekvatoriui. Čia jie gana greitai tirpsta ir garuoja. Marso atmosfera prisipildydavo drėgmės, kuri pakankamai greitai iš naujo suledėdavo. Taigi, ganėtinai ekstremalus Marso klimatas gyvybei nebuvo labai palankus. Tiesa, galutinius duomenis apie planetos ašies svyravimus turėtų pateikti zondas Phoenix Lander.

Žinoma, Žemė nėra kažkuo išskirtinė planetą ir jos ašis taip pat turėtų svyruoti. Tačiau čia jau gelbėja Mėnulis – jo trauka stabilizuoja virpesius ir planetos ašis tik labai nežymiai atsilenkia nuo įprastinio 23,5 laipsnių posvyrio. Taigi, Mėnulis mums padovanojo stabilumą, kuris yra be galo vertingas tokiai jautriai substancijai kaip gyvybė.

Be to, potvyniai ir atoslūgiai, kuriuos kaip žinia irgi sukelia Mėnulis, galėjo būti labai svarbus evoliucijos faktorius. Potvynių metu užtvindomos teritorijos tapdavo prieinamos vandenynų gyventojams, kurie palaipsniui galėjo įprasti prie sausumos. Potvynių vandens užliejamose teritorijose gyvybė galėjo pamažu adaptuotis prie oro ir taip pratęsti planetos užkariavimo žygius.

Egzistuoja teorija, jog Mėnulis veikia ne tik vandenį. Kai kurie moksliniai duomenys rodo, jog Mėnulis gali šildyti Žemės paviršių. Jeigu šie spėjimai teisingi, vadinasi be Mėnulio Žemės paviršius būtų šaltesnis ir mažiau palankus gyvybei.

Mėnulis apskrieja Žemę apytiksliai per vieną mėnesį, gi pati Žemė aplink savo ašį sukasi žymiai greičiau. Tai lemia, jog Mėnulio sukuriamas gravitacinis laukas formuoja tam tikrą „bangą“, kuri sklinda Žemės paviršiumi ir apgaubia visus jos reljefo netolygumus. Taip netiesiogiai veikimas tektoninių plokščių judėjimas.

Pagaliau, Mėnulis pamažu lėtina Žemės sukimąsi aplink savo ašį. Šią išdaigą sukuria Mėnulio trauka – jos veikiami potvyniai ir atoslūgiai verčią žemynų plutą svyruoti 30-40 cm. O tai stabdo Žemės sukimąsi – plačiau apie tai galite paskaityti štai šiame straipsnyje.

Kokia iš to nauda gyvybei? Pasirodo, lėtėjantis Žemės sukimasis mažina atmosferos audras – uraganus, štormus ir kitas stichijas. Po kelių milijardų metų Žemės sukimosi periodas susilygins su Mėnulio orbitiniu periodu (apie 50 dabartinių parų) – tuomet išnyks potvyniai ir atoslūgiai, dar labiau nurims atmosfera. Viskas būtų labai gražu, jei ne vienas liūdnokas faktas - saulėlydžiai ir saulėtekiai taps reti, o kadangi Žemė suksis tuo pačiu greičiu kaip ir Mėnulis, tai viena mūsų planetos pusė daugiau niekada jo nebematys...

Parengta pagal:

Verta skaityti! Verta skaityti!
(13)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(11)
Komentarai (7)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
262(0)
150(0)
143(1)
84(0)
47(0)
24(0)
23(0)
17(0)
15(0)
13(0)
Savaitės
290(0)
278(1)
212(0)
186(1)
183(0)
Mėnesio
785(15)
324(0)
317(0)
274(0)
258(0)