Ar tikrai para visada truks 24 valandas?

Priešingai nei mums atrodytų, paros trukmė nėra pastovi. Štai tarkim prieš 400 milijonų metų įprastiniai metai sudarydavo 400 dienų, o po 100 milijonų metų, jie jau sutrumpėjo iki 380 dienų. Šie duomenys buvo gauti atlikus senų koralų tyrimus, kurių augimas priklauso nuo saulės apšvietimo ir temperatūros, taigi nuo tam tikro metų laiko trukmės. Kadangi atstumas nuo Saulės iki Žemės nekito, tuomet daroma išvada kad dienos trukmė ilgėjo, o metai – trumpėjo. Dėka dabartinių technologijų jau žinoma jog per amžių para pailgėja 2 milisekundėmis. O jei paros trukmė ilgėja, tai reiškia jog Žemės sukimąsis apie savo ašį lėtėja. Pasirodo atsakingas už šias išdaigas Žemėje - vienintelis jos palydovas Mėnulis. Jis traukdamas vandenynų vandenis link savęs sukelia jų potvynius ir atoslūgius, o kai tai vyksta nuolatos, Žemės pluta po tuputį pasikelia bei deformuojasi. Dėl potvynių ir atoslūgių žemynų pluta svyruoja 30-40 cm. To svyravimo nejaučiame, nes jis nestaigus: pluta pamažu tolygiai kyla, paskui taip pat slūgsta, tačiau dėl Mėnulio traukos tam tikros Žemės vietos išsipūtimas sukelia trukdžius ir stabdo Žemės sukimąsi. Taip vandenynų potvyniams ir atoslūgiams atitenka dalis Žemės sukimosi energijos. Bet kiek Žemės sukimąsis taip lėtės? Iki to laiko kol tie „išsipūtimai“, nulemti potvynių, visiskai susilygins su Mėnulio judėjimo sukeltais padariniais ir Žemės plutos deformacijos galutinai „sustings“. Tuomet Žemė negrižtamai išsaugos savo pailgą formą ir nebebus daugiau jokių potvynių bei atoslūgių. Paros trukmė susiderins su orbitiniu Mėnulio periodu, o tai sudarys apie 50 mūsų dabartinių parų. Saulėlydžiai ir saulėtekiai taps reti, o kadangi Žemė suksis tuo pačiu greičiu kaip ir Mėnulis, tai viena mūsų planetos pusė daugiau niekada jo nebematys...

Vis dėlto reikės dar palaukti keletą milijardų metelių kol nebebus romantiškųjų pilnaties vakarų. Beja, šitoks lėtėjimo scenarijus pasirodo įvyko ir pačiam Mėnuliui. Mūsų planetos traukos jėgos sukeltas efektas taip sulėtino jo sukimąsi, kad dabar Mėnuliui reikia tiek pat laiko apsisukti apie savo ašį kiek ir aplink Žemę. Na, apie Mėnulio sukimąsi aplink savo ašį galime pakalbėti truputi išsamiau, nes čia atsiranda tam tikrų dviprasmybių. Mėnulis yra sinchroninis palydovas, tai yra jo sukimosi apie savo ašį periodas sutampa su skriejimo aplink Žemę periodu, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg jis būtų atsigręžęs į Žemę vis tuo pačiu pusrutuliu. Iš tikrųjų, stebint iš Žemės, dėl vadinamųjų libracinių judėjimų matyti beveik 60 % Mėnulio paviršiaus. Ilgumos libracija atsiranda dėl to, kad Mėnulio sukimosi apie savo ašį greitis yra pastovus, tačiau skriejimo aplink Žemę greitis yra kintantis dėl orbitos elipsiškumo (antrasis Keplerio dėsnis). Pasirodo, jog tokios Žemės ir Mėnulio sukimosi greičių korekcijos sukelia ir kitus efektus. Anot energijos tvermės dėsnio (energija iš niekur neatsiranda ir kiekur nedingsta), sistema Žemė-Mėnulis turi bendrą sukimosi ratu energiją išsaugoti pastovią. Žemės sukimosi lėtėjimas turėtų būti kompensuotas Mėnulio greičio prieaugiu. Taigi, Žemės palydovas turėtų apibrėžti vis platesnę ir platesnę susisukusios spiralės formos orbitą. Dėl šios priežasties Mėnulis nuolat nuo Žemės nutolsta apie 3,5 cm per metus. Vis dėlto, pažvelgus plačiau, Mėnulis nėra vienintelis atsakingas už Žemės sukimosi lėtėjimą. Vandenynų potvynių bangos, litosferiniai judėjimai, atmosferos cirkuliacija net ir žmogaus veikla taip pat gali sukelti mažus sukimosi pokyčius. Be to, Žemės sukimosi lėtėjimas nėra tolygus. Šiuo metu jis spartesnis kadangi kontinentinis pasiskirstymas Žemės paviršiuje padidina energijos praradimus. Anksčiau, prieš 200 milijonų metų, kuomet tebuvo tik vienintelis didelis žemynas, jis buvo mažesnis.