Lagranžo taškai - kosminės „parkavimosi aikštelės“

Šie taškai dar vadinami Lagranžo, prancūzų mokslininko, 1772 metais matematiškai įrodžiusio jų egzistavimą, garbei, taškais, ir turi visuotinai priimtą žymėjimą L1, L2, L3, L4 ir L5. Nors matematiškai tai taškai, tačiau erdvėje tai yra didelės, kelių milijonų kilometrų dydžio zonos, kuriose Saulės ir Žemės gravitacijos poveikis beveik nejuntamas.

Po kiek laiko į šiuos Lagranžo taškus įskries du NASA STEREO misijos nepilotuojami kosminiai aparatai. Vienas iš jų, STEREO A, pavadintas Ahead, „Priekyje“, rugsėjo 10 dieną pasieks tašką L4, o STEREO B, pavadintas Behind „Gale“, rugsėjo 26 dieną priskries L5. Šie abu taškai yra maždaug 1,5 milijono kilometrų nuo Žemės.

Per šias ypač mažos gravitacijos zonas jie skries kelis mėnesius, jas tirdami.

Praskrieję L4 ir L5, Ahead ir Behind neribotą laiką skries orbitomis apie Saulę, kol NASA nenuspręs, kad jų misija baigta. Numatoma, kad 2011 metų pradžioje jie atsidurs priešingos Saulės pusėse ir pirmą kartą galės padaryti viso Saulės paviršiaus nuotraukas vienu metu.

Šie aparatai tai pat suteiks duomenų apie galimybes ateityje į L5 zoną nusiųsti stacionarią laboratoriją, kuri tyrinėtų kosmosą.

Antrajame Lagranžo taške jau yra bendra NASA ir ESA (European Space Agency) observatorija SOHO, tyrinėjanti Saulės vėją ir įspėjanti apie štormus. Pirmajame Lagranžo taške nuo 2001 metų skrieja WMAP (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe), turintis prietaisus kosminių mikrobangų tyrimams.

Beje, manoma, kad L4 ir L5 yra natūralios „šiukšlių dėžės“, kuriose galėjo susikaupti senų nuolaužų, likusių po planetų susiformavimo, kosminių dulkių ir asteroidų, gal būt net Žemės ir kito stambaus kosminio kūno susidūrimo pėdsakų, po kurio, kaip teigia kai kurios teorijos, iš išmestų nuolaužų susiformavo Mėnulis.

O L3 įdomus tuo, kad jo iš Žemės neįmanoma pamatyti - jį visą laiką užstoja Saulė, todėl mokslinės fantastikos rašytojai čia mėgsta įkurdinti kitos civilizacijos erdvėlaivius.