Naujasis „ateities maistas“: siūlo valgyti laboratorijoje užaugintą pelėsį ir taip tausoti aplinką

Kalifornijos Berklio universiteto (JAV) tyrėjai, naudodami genų inžineriją, kuria baltymus ir mėsos pakaitalus iš genų, esančių koji pelėsyje (Aspergillus oryzae), kuris jau naudojamas fermentuojant sakę, sojų padažą ir sojų pastą (miso).

Mokslininkai bioinžinerijos būdu iš grybų sukūrė paplotėlį, kurį iškepė taip, kad jis būtų panašus į „viliojančiai atrodantį mėsainio paplotėlį“, tačiau tai tik pradinis komandos žingsnis. Jie tikisi modifikuoti pelėsį, kad galėtų kontroliuoti produkto skonį ir tekstūrą, ir sukurti maisto produktų liniją, kuri patiktų „net išrankiausiems“.

Virtuvės šefu tapęs bioinžinierius Vayu Hill-Maini kartu su mokslininkais kuria skanius maisto produktus, kurie, kaip teigiama, yra sveikesni vartotojams ir aplinkai.

V. Hill-Maini tyrinėja grybą Aspergillus oryzae naudodamas genų redagavimo sistemą CRISPR-Cas9, kad padidintų hemo – geležies molekulės, esančios gyvūnų audiniuose ir suteikiančios mėsai spalvą ir skonį – kiekį.

Hemas taip pat naudojamas paplotėliui gaminti, nes suteikia jam skonį.

Taip pat komanda padidino antioksidanto, kuris yra susijęs su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikata ir naudojamas vaistuose kepenų pažeidimams, Alzheimerio ligai, diabetui, širdies ligoms ir kitoms ligoms gydyti, kiekį.

Padidinus abiejų genų kiekį, pelėsis, kuris anksčiau buvo baltas, tapo raudonas, o pašalinus vandens perteklių ir susmulkinus grybą, jį buvo galima suformuoti kaip mėsainio paplotėlį.

Pelėsis vis dar nėra pilnai paruoštas vartoti, o kiti žingsniai bus genų keitimas, kad būtų pakeista pelėsio tekstūra, morfizuojant ląstelių skaidulas, kad jos būtų ilgesnės ir vartotojui suteiktų „panašesnį į mėsos skonį“, sakė V. Hill-Maini.

Tačiau to vis tiek nepakaks, kad būtų patenkinti aukšti daugelio vartotojų standartai, todėl V. Hill-Maini sakė, kad jis ir jo komanda sieks padidinti riebalų rūgščių (arba lipidų), sudėtį, kad maisto šaltinis būtų maistingesnis.

V. Hill-Maini ir jo komanda reklamuoja pelėsinį mėsainio paplotėlį kaip potencialiai perspektyvią alternatyvą jautienos kepsniui ateityje, nes jis yra draugiškesnis aplinkai.

Vis dėlto, naujausi tyrimai parodė, kad laboratorijoje užauginta mėsa galiausiai turės didesnį poveikį klimatui. Šiuo metu mėsos, arba šiuo atveju pelėsinės mėsos, auginimo laboratorijoje procesas yra minimalus, nes ji nėra tokia paplitusi kaip tikra jautiena, tačiau ekspertai mano, kad per ateinančius 10 metų laboratorijose jos gamyba padidės ir ji taps įprastu virtuvės patiekalu.

Tačiau mokslininkai apskaičiavo, kad anglies dvideginio pėdsakas dėl energijos, reikalingos masiniam mėsos auginimui, svyruoja nuo 246 iki 1 508 kg – iki 25 kartų daugiau nei mažmeninėje prekyboje parduodamos jautienos, kaip teigiama pernai paskelbtame Kalifornijos universiteto Davise (JAV) Maisto mokslo ir technologijų departamento tyrime.

Tačiau Berklio universiteto mokslininkų grupė vis dar optimistiškai vertina jų pelėsinių patiekalų poveikį kulinarinei ateičiai.

„Šie organizmai jau šimtmečius naudojami maistui gaminti, jie neįtikėtinai efektyviai paverčia anglį į įvairias sudėtingas molekules, įskaitant daugelį tokių, kurių beveik neįmanoma pagaminti naudojant klasikinius šeimininkus, pavyzdžiui, alaus mieles ar E. coli, – sakė Berklio laboratorijos vyresnysis mokslininkas, profesorius Jay Keaslingas. – Sukūrę šias priemones ir atskleidę koji pelėsių galimybes, atveriame didžiulės naujos grupės šeimininkų, kuriuos galime naudoti maisto produktams, vertingoms cheminėms medžiagoms, energijai imliems biodegalams ir vaistams gaminti, potencialą“.

Parengta pagal „Daily Mail“.