Įelektrinti bakterijų žiuželiai stabdo uraną

Tam tikros bakterijų rūšys, pavyzdžiui, Geobacter sulfurreducens, žinomos dėl sugebėjimo padidinti arba sumažinti elektronų kiekį metaluose ir tokiu būdu išgauti iš jų energijos. Kai vandenyje ištirpęs uranas netenka dalies elektronų, jis tampa gerokai mažiau tirpiu. Kartu sumažėja ir radiacinės taršos plitimas vandeniu.

Mokslininkai aiškinasi, kaip šis procesas vyksta, ir spėja, kad svarbiausia jo dalis yra bakterijų ataugos, vadinamos piliais. Šias ataugas mikroorganizmai užsiaugina tik esant gana gana nepalankioms sąlygoms, todėl pirmiausia reikėjo rasti būdą šias sąlygas sukurti laboratorijoje, pavyzdžiui, sumažinant temperatūrą.

„Įprastinė [bakterijų auginimo] aplinka Geobacter organizmams yra tarsi penkių žvaigždučių viešbutis, – sako JAV Mičigano universiteto specialistė Gemma Reguera. – Mes turėjome jų gyvenimą šiek tiek pasunkinti“.

Su kolegomis G. Reguera atrado, kad piliai labai padidina G. sulfurreducens sugeriamo urano kiekį. Jie ne tik išplečia plotą, kuriame bakterijos keičiasi elektronais su aplinka, bet ir išlaiko jas saugiu atstumu nuo radioaktyvaus urano.

Atradimas turėtų patobulinti bioremediaciją – biologinių organizmų panaudojimą valant teršalus iš dirvožemio ir vandens. Su šia technologija eksperimentuojama ir vietovėse, užterštose perdirbant uraną per šaltąjį karą.

Labiausiai G. Reguera domisi galimybe „palikti vabalus“ ir sukurti prietaisus, valančius aplinką dirbtinių pilių pagalba. Tokia technologija labai praverstų regionuose, kuriuose bakterijos negali gyventi, pavyzdžiui, aplink Fukušimos atominę elektrinę, nušluotą cunamio anksčiau šiais metais.

Pietų Kalifornijos universiteto profesorius Yuri Gorby šį ir panašius atradimus priskiria besiformuojančiai naujai mokslo sričiai, kurią jis vadina „elektromikrobiologija“. Jis pastebi, kad yra ir daugiau mikroorganizmų, auginančių elektrai laidžius plaukelius. „Manau, kad mes viso labo prakrapštėme paviršių“, – sako mikrobiologas.