Ką reikia žinoti apie genetiškai pakeistą maistą

Amerikos ūkininkai pradėjo auginti genetiškai pakeistus (GP) kultūrinius augalus (kurie dažnai vadinami ir „GMO“) 1996 metais ir dabar kasmet jais apsodina 67 milijonus hektarų. Maisto gamintojų vertinimu, 70-yje procentų apdoroto maisto yra bent vienas ingredientas, pagamintas iš GP augalų. Bet kartu su tokiu sparčiu baugiai skambančios technologijos paplitimu pasirodė kai kurie proponentų ir oponentų skleidžiami mitai. Čia pateikiami keli faktai, kurie kartais pasimeta šurmulyje, ir kurie taps siurprizu abiejose nuolatinio ginčo pusėse.

Mitas: „Frankenmaistą“, turintį GP ingredientų, kenksminga valgyti.

Nėra patikimų įrodymų, kad ingredientai, pagaminti iš dabartinių GP augalų kelia kokias nors grėsmes sveikatai. Daug valstybinių ir mokslinių agentūrų, tarp kurių Maisto ir vaistų administracija (Food and Drug Administration – FDA) ir Nacionalinė mokslų akademija yra paskelbusi apžvalgas, kuriose neįvardijami jokie nerimavimai dėl poveikio sveikatai. Iš tiesų, netgi aršiausi oponentai neparodė jokių pavojų sveikatai.

Tai neturėtų stebinti. Į GP sėklas įterpiama DNR ir ja koduojami baltymai suvirškinami virškinamajame trakte. Ir baltymai yra molekulės, jau esančios mūsų racione. Pavyzdžiui, GP augaluose, atspariuose virusams, yra augalų virusų komponentų, kuriuos seniausiai valgome be jokios žalos.

Be to, dabar naudojami GP augalai į mūsų maisto grandinę dažniausiai patenka kaip smarkiai perdirbti ingredientai, kuriuose pakeistos DNR ir jos koduojamų baltymų praktiškai nėra. Fruktozės kukurūzų sirupas, aliejus iš GP augalų, sojų aliejus iš GP sojų pupelių ir cukrus iš GP cukrinių runkelių niekuo nesiskiria nuo pagamintų ne iš GP augalų.

Nors dabartinis GP maistas nėra kenksmingas, mūsų dietos jis nepagerino, nors tai gali pasikeisti. Fermeriai pradėjo auginti sojų pupeles, kuriose yra turinčio daug oleino aliejaus, galinčio pakeisti iš dalies hidrogenizuotus aliejus, kuriuose daug transriebalų. Ilgai lauktus „auksinius ryžius“, turinčius beta karoteno, sukurtus kovai su vitamino A trūkumu, Pietryčių Azijos ūkininkai, tikimasi, pradės auginti 2014 metais.

Mitas: FDA patvirtina GP maistą prieš mums jį valgant.

Nežiūrint pramonės tvirtinimų, FDA formaliai netvirtina maisto ar ingredientų, pagamintų iš GP augalų. Įstatymai reikalauja prieš išleidžiant į rinką, patvirtinti tik „maisto papildus“, tokius, kaip aspartamas ar dažikliai. 1992 metais FDA nusprendė, kad geno įterpimas į kultūrinį augalą nepadaro juo koduojamo baltymo maisto papildu.

Tačiau FDA patvirtino tvarką, kai sėklų kūrėjai savanoriškai pateikia duomenis, rodančius, kad GP augalai yra „iš esmės ekvivalentiški“ jų tradiciniams atitikmenims ir nekelia naujų grėsmių sveikatai. FDA peržiūri tuos duomenis ir pastebėję ką nors neraminančio, praneša pateikėjams, bet formaliai sėklų ar iš augalų pagaminto maisto netvirtina.

Verta paminėti, kad daug tradicinių kultūrinių augalų, pavyzdžiui, kai kurios raudonųjų greipfrutų ir miežių veislės, kurios netgi gali būti auginamos organiniuose ūkiuose, buvo išvestos, apdorojant sėklas mutageniniais chemikalais ar gama spinduliais. Teoriškai šios žmogaus modifikuotos kultūros gali kelti panašią grėsmę, kaip ir GP augalai. Bet joks specialus reguliavimas jiems netaikomas (ir jie niekada nekėlė jokių problemų).

Senatorius Richardas Durbinas rėmė tvarką, pagal kurią būtų reikėję patvirtinimo proceso, tačiau jo nepalaikė nei GP advokatai, nei oponentai.

Mitas: Iš GP augalų daugiausiai pelnosi Monsanto ir kiti sėklų kūrėjai.

Žinoma, sėklų kūrėjai pelnosi iš sukuriamų augalų. Jie išleido milijonus, jas kurdami ir tada užsiprašo daugiau, kad atgautų savo išlaidas ir užsidirbtų gražaus pelno. Tačiau kiti irgi gauna nemažai naudos.

Amerikos ūkininkai, auginantys GP medvilnę, turinčią biologinių insekticidų, smarkiai sumažino labai nuodingų insekticidų naudojimą. Tai sumažina jų išlaidas ir cheminių insekticidų daromą žalą.

Už JAV ribų, smulkūs ūkininkai, auginantys GP medvilnę Indijoje ir Kinijoje smarkiai sumažino insekticidų naudojimą, gavo didesnį derlių ir džiaugėsi didesnėmis pajamomis. Kinijoje tyrimai užfiksavo, kad dėl mažesnio insekticidų ligoninėse atsidūrė mažiau ūkininkų ir sumažėjo žala naudingiems vabzdžiams ir kitoms rūšims.

JAV herbicidams atsparių sojų auginimas nesumažino herbicidų naudojimo, bet naudojami glifosato herbicidai mažiau toksiški, nei anksčiau naudoti. Žemės ūkio departamento ekonomistai išsiaiškino, kad tas sojų pupeles sėjantys ūkininkai gavo didesnes pajamas, nes sutaupytas laikas laukuose leido jiems aktyviau užsiimti veikla už ūkio ribų.

Pažymėtina, kad Williamo Hutchisono, entomologijos profesoriaus iš Minnesota'os universiteto atliktas tyrimas parodė, kad ūkininkai, neauginę GP augalų, iš jų naudos gavo daugiau, nei kaimyniniai ūkiai, auginę pesticidus gaminusias GP kultūras – nuo 1996 m. iki 2009 m. pirmųjų nauda išaugo 4,3 mlrd. $, kai tuo tarpu antrųjų– 2,6 mlrd. $. TTaip vyksta dėl to, kad pakeisti augalai sumažina vabzdžių populiaciją visoje aplinkoje, taip sumažindami ne GP ūkininkų būtinybę pirkti brangius insekticidus. Be to, ūkininkai, auginantys ne GP augalus, nemoka jokio licencinio mokesčio sėklų kompanijai ir dažnai gauna didesnę kainą už savo derlių.

Mitas: GP kultūros yra aplinkosaugiškai tvarios.

Biotechnologijų milžinė Monsanto giriasi, kad ji yra „viena iš pasaulio pirmaujančių kompanijų, susitelkusių į tvarų žemės ūkį“. Nors kai kurios biotechnologiškai pakeistos sėklos suteikia žymių aplinkosauginių privalumų, tvarumo teiginiai yra perdėti.

Monsanto sėkmingiausi produktai yra herbicidams atsparios kultūros – soja, kukurūzai, medvilnė, cukriniai runkeliai, liucerna, – kurių neveikia glifosatas. Šios kultūros, kasmet sodinamos milijonuose hektarų, sukėlė labai stiprų glifosato naudojimo šuolį – ir glifosatui atsparių piktžolių atsiradimą. Mažiausiai 10 piktžolių rūšių 22-ose valstijose pasidarė atsparios glifosatui, o tai nebeleidžia naudoti šio santykinai švelnaus herbicido 7–10 milijonuose akrų (3-4 milijonuose hektarų). Pramonė siūlo ūkininkams laikinai naudoti herbicidų „kokteilį“ iš kelių herbicidų, kuris įveiktų atsparias piktžoles, kol bus išvesti nauji GP variantai, atsparūs kitiems herbicidams.

Vabzdžiai irgi tampa atsparūs pesticidus gaminantiems augalams. Aplinkosaugos agentūra (Environmental Protection Agency – EPA) reikalauja, kad fermeriai saugotų šių kultūrų efektyvumą, kadangi jos sumažina kenksmingų cheminių insekticidų poreikį. Tačiau daugiau nei ketvirtadalis žemdirbių EPA taisyklių nepaiso, pažeisdami technologijos ilgalaikį tvarumą.

Galiausiai, GP augalai, kaip ir įprastiniai, yra dalis pramoninės žemdirbystės, naudojanti daug trąšų ir kartais auginamos didžiuliuose monokultūriniuose laukuose, kur tinkamai nevykdoma sėjomaina. Jei tikslas yra tvarumas, link tvaresnės, organinės žemdirbystės turi judėti visi ūkininkai, ne tik auginantys GP kultūras.

Mitas: Privalomas GP žymėjimas padidintų pirkėjų pasirinkimą

Jei vyriausybė reikalauja, kad produktai, pagaminti iš GP kultūrų ar turintys GP ingredientų būtų ženklinami, tikitės prekybos centre išvysti ženklintų ir neženklintų sausų pusryčių dėžutes išdėstytas šalia. Tačiau šalyse, kur ženklinimo reikalaujama, realybė visai kitokia.

Europos Sąjungoje ženklinimas privalomas ir maisto gamintojai naudoja brangesnius ne GP ingredientus, kad išvengtų prievolės etiketėje spausdinti užrašą „genetiškai modifikuoti organizmai“. Jie baiminasi prarasti netgi mažą dalį klientų, kuriuos tokia frazė baugina („organizmai“ tėra DNR ar baltymų gabalėliai, jei jų išvis yra) ar šantažo kampanijų. Daugelyje šalių, kur privalomas GP žymėjimas, vietiniams ūkininkams neleidžiama auginti GP kultūrų, tad vietoje išaugintas maistas GP neturi. Importuojamas pakuotas maistas atvyksta be etikečių, nesvarbu ar žymėjimo reikalauja šalies įstatymai; importuojamo pakuoto maisto žymėjimo prievolės nėra. Privalomi užrašai nesuteikia pirkėjams pasirinkimo tarp dribsnių su GP ingredientais ir be GP ingredientų – tiesiog dribsnius be GP ingredientų pagaminti kainuoja brangiau ir jie nėra saugesni.

Dabartinė JAV savanoriško žymėjimo sistema pirkėjui turbūt suteikia daugiau pasirinkimo. Visuose sertifikuotuose organiniuose produktuose nėra jokių GP ingredientų, ir tūkstančiai kitų produktų sertifikuojami „be GP“ privačios žymėjimo sistemos, tokios, kaip „Non-GMO Project.“ Pirkėjai gali laikyti, kad visuose nepažymėtuose maisto produktuose gali būti GP komponentų, jei kokie nors ingredientai gaunami iš kukurūzų ar sojos. Nors ši sistema nėra tobula ir gali kelti pirkėjų sumaištį ir lemti klaidinančius ar netikslius etikečių etikečių teiginius, amerikiečiai tikriausiai turi daugiau pasirinkimų maisto parduotuvėje, nei pirkėjai bet kurioje šalyje su privalomu ženklinimu.

Mitas: GP yra geriausias būdas padidinti ūkių produktyvumą ir sumažinti pasaulio badą.

Jei tik viskas būtų taip paprasta. Tinkamomis sąlygomis GP kultūros gali padėti besivystančių šalių ūkininkams padidinti produktyvumą. Tačiau ūkininkams reikia tinkamų jų auginamų GP augalų tipų; švietimo apie tinkamą jų naudojimą; kreditų pirkti trąšoms, pesticidams ir kitiems derlingumą didinantiems produktams.

GP sėklų kompanijos išleidžia liūto dalį, kurdamos produktus pramoniniams ūkiams, auginantiems kukurūzus, sojas ir kitas pelningas kultūras, bet investuoja grašius į GP manijoką, pupuoles, sorgas ir kitas nepasiturintiems ūkininkams įprastas kultūras. Laimei, tokių šalių, kaip Kinija ir Brazilija vyriausybės daug investuoja į vystymą GP augalų, kurie gali būti naudojami bet kokio dydžio ūkiuose.

Tuo tarpu besivystančių šalių ūkininkų pajamas smarkiai padidintų įprastinės technologijos – drėkinimo sistemos, kokybiškos sėklos, nuimto derliaus saugyklos ir keliai, padedantys nugabenti derlių (GP ar ne), iš ūkių į miestus.

Nepaisant karštos GP kultūrų oponentų ir proponentų retorikos, yra pilna įrodymų, kad dabar auginamos GP kultūros suteikia didelę naudą viso pasaulio mastu ir kad iš tų kultūrų pagamintą maistą valgyti saugu. Tačiau tam tikra šių kultūrų ūkininkavimo praktika yra netvari. Turi būti pagerintas federalinis GP augalų reguliavimas. Be to, GP kultūros nėra pagrindinis maisto saugos besivystančiose šalyse sprendimas – nors gali būti naudingos. Apsiginklavę šiais faktais, galime pradėti nustatinėti tikrąją genetinės inžinerijos vertę ir tinkamą jos vietą agrikultūroje.