Mokslininkas: genų inžinerija padalys žmones į patobulintą elitą ir likusiuosius

– Kai kurie istorikai sako, kad Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija siekė sukurti „superžmogų“, kuris būtų stipresnis už kitus, nereiklus ir ištikimas. Tačiau tuo metu mokslas nebuvo taip pažengęs. Ar realios galimybės keisti ir tobulinti žmones šiais laikais?

– Kai kurie dalykai bus įmanomi. Teoriškai kai kurie dalykai jau yra įmanomi. Sakykime, Didžiojoje Britanijoje raudoni plaukai yra nepageidaujamas bruožas, ir raudonplaukiai žmonės dažnai įžeidinėjami. Prieš kelerius metus danų spermos bankas (pagrindinis donorų spermos tiekėjas Jungtinei Karalystei) įvedė naują tvarką ir nusprendė daugiau nepriimti spermos iš raudonplaukių žmonių. Mes jau matome, kad tokie dalykai vyksta.

O šiemet britų vyriausybė iš esmės pritarė ir teigiamai žiūri į legalizavimą metodo, kuriuo pirmą kartą bus galima keisti žmogaus genomą. Jie peržengė liniją, kurios įvairių šalių bioetikai nusprendė neperžengti. Prieš kelerius metus mokslininkai taip pat sukūrė genetiškai modifikuotą žmogaus embrioną, kuris, žinoma, vėliau buvo sunaikintas. Po truputį šie dalykai tampa technologiškai įmanomi, ir vyriausybės pradeda sakyti: „Gerai, leiskime tai daryti.“

– Ar genetinis žmonių tobulinimas, tiesiogine to žodžio prasme, yra kažko tobulinimas, darymas pažangesniu?

– Įdomiai klausiate. Dauguma žmonių iš tiesų sakytų „žinoma – jeigu tai tobulinimas, žmogus daromas pažangesnis“. Aš žiūriu kitaip ir manau, kad žmonės nori save tobulinti dėl visuomenės diskriminacijos. Todėl tų dalykų nevadinu patobulinimu – iš tikrųjų manau, kad tie metodai blogina visuomenę. Mes turime spręsti diskriminacijos problemą – tada turėsime tobulesnę visuomenę ir negalvosime apie tarpusavio konkurenciją, kas tariamai yra geresnis. Esu įsitikinęs, kad įvyks tragedija, jei vieni vaikai gims genetiškai pranašesni už kitus. Tai atvirkščia pažangiai visuomenei.

– Tačiau kai kurie mokslininkai gali sakyti, kad tai greitas būdas suteikti žmonėms laimingesnį gyvenimą, padaryti juos stipresnius, protingesnius. Kur matote grėsmę?

– Pagrindinė priežastis, kodėl žmonėms šiuo metu netaikoma genų inžinerija, yra technologijų netikslumas. Tarkim, jei įterpsi naują geną, kitas genas gali būti sunaikintas ir tai sukels vaikui medicininių problemų. Tačiau dabar yra genetinis testas, kuris per nėštumą leidžia tėvams ištirti vaisių – atrasti nepageidaujamą geną ir nutraukti nėštumą. Dėl tos priežasties 90 proc. nėštumų nutraukiama, kai kūdikis turi Dauno sindromą. Tam tikra prasme galiu suprasti mokslininkų norą padėti, tačiau jie visiškai nesupranta, kas gali žmonėms padėti.

Neseniai kalbėjau su mokslininku ir jis paklausė: „Jeigu visi mūsų vaikai turėtų geną, kuris būtų atsparus ŽIV virusui? Argi tai nebūtų gerai?“ Galima suprasti jų gerus norus, tačiau vėl mąstau kitaip – tai klasikinis technokratinio mąstymo pavyzdys. Iš tikrųjų ŽIV viruso problemą turime tik dėl įvairiausių socialinių priežasčių, kurios ir lėmė šią epidemiją. Todėl ir turime kreipti dėmesį į tas socialines problemas. Yra sena patarlė: „Kai vienintelis turimas įrankis yra plaktukas – visos problemos atrodo kaip vinis.“ Mokslininkai turi savo įrankį (mokslą) ir mano, kad mokslu gali išspręsti visas problemas.

– Pone Kingai, kiek tai įmanoma? Man asmeniškai galimybė keisti akių ar plaukų spalvą skamba mažų mažiausiai keistai.

– Yra keturi genai, lemiantys akių spalvą – tai nustatyta prieš 10–15 metų. O pakeisti keturis genus šiuo metu nėra technologiškai neįmanoma. Tačiau dabartinės technologijos kelia genų mutacijos riziką. Jau daviau pavyzdį su raudonais plaukais – raudonus plaukus nulemia tik vienas genas. Todėl, jei tėvai tikrai norėtų, kad jų vaikas turėtų raudonus plaukus, tai būtų gana paprasta.

– Įsivaizduokime, kad jau galime keisti plaukų ar akių spalvą. Kuo tai gali tapti? Verslu? Paslauga?

– Kai žmonės apie tai diskutuoja, paprastai sako, kad tai tik abstraktus, teorinis dalykas, galintis nutikti ateityje. Iš tiesų dauguma tokių dalykų vyksta jau dabar. Pavyzdžiui, JAV yra komercinė kiaušialąsčių rinka. Paprasta, darbininkų klasės moteris už savo kiaušinėlį gaus 5–10 tūkst. dolerių. Tačiau aukšto intelekto, graži, talentinga, atletiška ir pan. – 100 tūkst. dolerių. Tokia eugenikos rinka jau egzistuoja – kiaušinėlių donorės turi nusiųsti informaciją apie save agentūrai, o tada moterys tiesiog varto nuotraukų katalogą ir sako: „Aš noriu, kad mano vaikas būtų panašus į ją!“ Taip viskas ir veikia.

– O kaip galimybės padidinti protinį potencialą? Ar tai iš viso verta diskusijos?

– Intelektas – ta mokslo sritis, apie kurią labai daug diskutuojama. Šiuo metu mes kaip tik turime ginčą šia tema, nes britų vyriausybės Mokslo departamento patarėjai sako, kad turėtume genetiškai testuoti vaikus, kad nustatytume, į kokią mokyklą jie eis. Tačiau konkreti manipuliacija genais moksliškai kol kas nėra labai reali.

Yra paprastesnių būdų tai daryti – pavyzdžiui, 8-ajame dešimtmetyje kažkas įkūrė spermos banką Nobelio premijos laureatams. Jie priėmė spermą tik iš Nobelio premijos laureatų ir tuos pavyzdžius labai brangiai pardavinėjo turtingoms moterims, kurios norėjo turėti protingą vaiką. Niekas nežino, ar tai suveikė. Nemanau, kad buvo atlikti tyrimai, ar tie vaikai iš tikrųjų buvo protingesni. Pavadinčiau tai technokratine, nelygių teisių politika. Čia yra visa problema – tai stums mus į tokią visuomenę, kokią jūs minėjote pradžioje, kalbėdamas apie nacius.

– Jūs net sakėte, kad diktatoriai gali naudoti šias technologijas kurdami armijas.

– Manau, kad yra kitų technokratinių būdų kurti „superkarių“ armijoms. Tikėtina, kad tos technologijos bus veiksmingesnės ir greitesnės nei genetiniai metodai. Pavyzdžiui, JAV armija ieško būdų, kaip tiesiogiai susieti karių smegenis su kompiuteriais ir patobulinti jų kūnus naudojant skaitmenines technologijas bei įvairias medžiagas. Tiesą sakant, tai mane labiau jaudina nei genetiškai patobulintos armijos.

– Pone Kingai, kokie yra klonavimo pavojai?

– Klonavimas dažnai siejamas su scenarijumi apie nacius ir karių armijas. Eugenikai dažnai sakė, kad jiems patinka klonavimo idėja, nes gali paimti žmogų, kuris jau įrodė esąs genetiškai pranašesnis, ir padaryti daug jo kopijų. Man atrodo, kad klonavimas yra žmonių industrializavimas, sudaiktinimas. Galimi ginčytis, tačiau žmogaus teisių idėja paremta tuo, kad mes visi gimstame skirtingi – gimsta naujas, unikalus genetinis individas, kuris neturi būti kontroliuojamas priklausomai nuo to, kokias savybes norime jam įdiegti. Paprastai tu priimi tai, ką gauni. Tai principas, kuriuo remdamiesi priimame savo vaikus, ne sakydami: „Aš noriu vaiko, kuris atrodo taip ar gali daryti tai“. Čia ir yra klonavimo problema – ji suvienodina žmones priklausomai nuo to, ko norime iš anksto.

– 1984 m. amerikiečių rašytojas Williamas Gibsonas išleido knygą „Neuromancer“ ir išpopuliarėjo naujas žanras „cyberpunk“. Tipiška tokio romano aplinka – ateitis, niūrus, socialiai smukęs technologijų valdomas pasaulis, kuriame žmogus nevertinamas, o jį valdo milžiniškos korporacijos. Tokiuose romanuose būdingas ir perdėtas technologijų kišimasis į žmogaus kūną. Atrodo, lyg ateitis jau ateina. Tai baisu, tačiau ir įdomu.

– Tai tikrai įdomu baisiąja to žodžio prasme. Daug rašytojų parašė apie tai knygų, buvo ir Holivudo filmų. Žmonės mato – nėra sunku suvokti ir suprasti, kaip bus išnaudojama visuomenė, kai mes turėsime didesnę žmogaus genų kontrolę.

– Jūs sakėte, kad Jungtinėje Karalystėje yra genų inžineriją ribojančių įstatymų.

– Taip, yra. Bent jau kol kas genetinės modifikacijos čia uždraustos, tačiau visada yra galimybė tai pakeisti. Manau, kad Didžiajai Britanijai nepasisekė, nes tai viena iš nedaugelio valstybių, kuri nepasirašė konvencijos dėl biomedicinos ir žmogaus teisių. Tą įstatymą priėmė visos Europos Tarybos šalys. Didžioji Britanija nepasirašė dokumento, kuris suteikia stiprų ir aiškų draudimą bet kokioms genetinėms manipuliacijoms. JAV šiuo klausimu neturi jokių draudimų ir tai iš tikrųjų kelia nerimą, nes šioje šalyje moksliniai tyrimai yra didžiausi ir svarbiausi.

Įdomus Kinijos atvejis, nes ten viskas sumaišyta. Jie turi įstatymų, draudžiančių manipuliuoti žmonių genais, tačiau turi ir eugenikos įstatymą, kuriame sakoma, kad, jei esi nėščia ir genetinis testas rodo genetinį vaiko sutrikimą, praktiškai rekomenduojama pasidaryti abortą. Tai taip pat susiję su jų politika leisti itin intelektualius vaikus į specialias mokyklas, kuriose jiems skiriami didžiuliai ištekliai ir skatinama tarpusavyje konkuruoti. Tai dalis Kinijos politikos, kuria siekiama užimti svarbią poziciją pasaulyje ir užvaldyti kitas šalis – tokia filosofija ir paskatino genų manipuliacijos, arba eugenikos, idėją dar XX a. pirmojoje pusėje.

– Tarkim, kad yra griežti įstatymai. Aš įsivaizduoju, kad visada bus pogrindinių laboratorijų, kurioje bus nelegaliai keičiami žmonės, iš jų imami pinigai ir daromas verslas. Ar galima tam visiškai užkirsti kelią?

– Stengiuosi apie tai negalvoti. Dauguma mano kalbintų žmonių kalba apie žmonijos skilimą į dvi atskiras grupes – genetiškai patobulintą elitą ir likusiuosius. Iš esmės tai fašizmas. Lee Silveris, kuris yra embriologas ir genetinio tobulinimo šalininkas, rašė, kad tokiame ateities pasaulyje genetiškai pranašus elitas turės tiek pat romantinio susidomėjimo likusias nepatobulintais žmonėmis, kiek normalus dabartinis žmogus šimpanze. Ar taip įvyks, ar tai techniškai įmanoma – niekas nežino. Tačiau tai parodo, kaip gali viskas gali baigtis. Naudinga taip iliustruoti, nes tai parodo, kokios vertybės skatina žmonių tobulinimo idėją. Tai pamatinių žmogaus vertybių destrukcija.

– Pone Kingai, sakėte, kad buvote genetikas. Jūs tiesiog pasitraukėte nuo genetikos? Kaip tai įvyko?

– Buvo asmeninių priežasčių, dėl kurių atsibodo užsiimti mokslu. Tačiau manau, kad tarp visų tų priežasčių buvo ir kažkoks nerimo, nepatogumo jausmas. Spėju, kad dėl mano asmeninių bruožų – esu humanistas, o ne technokratas. Nemanau, kad tuo metu būčiau galėjęs taip pasakyti. Tačiau, žinoma, visi dalykai, kuriuos sužinojau per pastaruosius 20 metų (kur technokratinės tendencijos mus veda), iš tikrųjų sustiprino mano pažiūras.

– Jūs lyg ir kitoje barikadų pusėje. Esate opozicionierius?

– Taip, esu, ir tai nėra pati patogiausia pozicija. Neseniai ginčijausi su vienu mokslininku, kurį vėliau pakvietė žurnalistas, ir jie šnekėjo apie problemą, kurią mes aptarinėjome. Jis norėjo, kad žurnalistas, cituodamas jį, pasakytų, jog „Davidas Kingas tiesiog nesupranta mokslo“. Nemanau, kad tai įvyko netyčia – tai būdas, kuriuo mokslininkai mėgsta patvirtinti savo mokslinį autoritetą. Per pastaruosius 25 metus tai mačiau daugelyje debatų. Tarkim, buvo debatai dėl maisto – žmonės kritikuoja genetiškai modifikuotus augalus, o mokslininkai sako, kad žmonės neracionalūs ir nesupranta mokslo. Iš esmės jie sako viską, išskyrus tai, kad kažkas gali būti negerai projektui, kuriuo jie labai tiki.

– Kurias genetinio tobulinimo sritis pateisinate? Kurių nesmerkiate?

– Daug laiko dirbau su medicininiais tyrimais ir nematau jokių problemų su genetiniais tyrimais, kuriais siekiama sužinoti, kaip veikia ligos, kad galėtume išrasti vaistus. Turime nubrėžti aiškią liniją tarp sergančių žmonių gydymo ir sveikų žmonių tobulinimo.