Močiutės patirtis atsispindi mūsų genuose

Jau nuo 1970-ųjų metų mokslininkai žino, kad kiekvienos ląstelės branduolio DNR iššifravimas reikalauja papildomų elementų. Vienas iš dažniausių struktūrinių branduolio komponentų yra metilo grupė, kuri glūdi šalia geno, tačiau yra atskirta nuo dvigubos DNR spiralės. Kartais metilo grupės, tokiu būdu prijungtos prie DNR, yra atsakingos už mitybos įpročius, kitais atvejais, prisideda prie tam tikrų cheminių reakcijų vyksmo.

Jos yra atsakingos ir už epigenetinius pokyčius. Iš pradžių buvo manoma, kad šie pokyčiai pasitaiko tik vaisiaus vystymosi metu, tačiau Makgilio universiteto mokslininkai nustatė, kad molekuliniai priedai gali prisijungti ir prie suaugusio žmogaus DNR bei sudaryti sąlygas ląstelių pakitimams, kurie gali sąlygoti net vėžinius susirgimus.

Ypač mokslininkus stebina faktas, kad epigenetiniai pokyčiai gali būti perduodami iš kartos į kartą. Genetikos daktaras Moshe Szyf teigia, kad vaistais pataisius epigenetinius pokyčius, galima gydyti net tam tikras vėžio formas. Tai pagrindė Duke universiteto profesorius Randy Jirtle, atlikdamas eksperimentą su pelėmis bei parodydamas, kad dirbtiniu būdu pakeista pelės kailio pigmentacija persiduoda ir jos palikuonims.

Pagal šiuos naujausius elgesio pasekmių tyrimus, traumuojančios patirtys iš mūsų ar iš artimiausių protėvių praeities palieka molekulinius randus prisitvirtinusius prie mūsų DNR. Žydai, kurių protėviai buvo išvaryti iš savo žemių Rusijoje; kinai, kurių proseneliai gyveno kultūrinės revoliucijos griūties metu; jauni imigrantai iš Afrikos, kurių tėvai išgyveno žudynes; kiekvienos tautybės suaugusieji, kurie buvo auginami girtuokliaujančių ar smurtaujančių tėvų – visi nešiojasi su savimi daugiau negu vien prisiminimus. Nors DNR išlieka nepakitusi, bet psichologinės bei elgesio tendencijos gali keistis dėka prosenelių gyvenimiškos patirties, kuri niekada neišsitrina, net jeigu ir yra užmirštama.