Mūsų istorijoje to dar nėra buvę: 80 Nobelio premijos laureatų vienijanti organizacija pakvietė Lietuvos mokslininką

Galima įsivaizduoti, kokią paramą gauna tos „Premier“ lygoje žaidžiančios komandos ir kokią gauna, pavyzdžiui, Lietuvos komandos. Dabar didelė parama yra tai, kad pastatytas naujas gyvybės mokslų centras, sukurtos geros infrastruktūros sąlygos. Bet žinoma, to neužtenka. Mokslas yra brangus malonumas reikalaujantis nuolatinių investicijų. Jau metus mokslo taryba beveik nefinansuoja jokių konkursinių programų. Mus, kaip mokslininkus, spaudžia kuo daugiau rašyti į aukšto lygio žurnalus, tokius kaip „Science“, „Nature“ ir pan., bet dabar mes neturime galimybės jų skaityti, jau nekalbant apie tai, kad jiems rašyti.

A. Žukauskas: Jei grįžtume prie futbolo, tai to antros lygos futbolo klubo biudžetas yra didesnis nei VU Mokslinių tyrimų, ar mokslų tarybos biudžetas. Mokslų tarybos pernai buvo apie 18 mln. eurų, o VU mokslinių tyrimų biudžetas mažesnis nei 15 mln. eurų. Tai tikrai galime kalbėti, tik kaip apie labai didžiulę išimtį, retą atvejį. Mes patys save apgaudinėjame, įskaičiuodami pinigus skirtus naujiems pastatams – kas, be abejo, taip pat yra labai gerai. Tačiau pažiūrėjus, kiek lėšų yra skiriama tiesiogiai mokslininkų darbui ir tyrimams, tai ten netelpame į jokius procentus.

Tai yra labai graudu ir mes laukiame, kad visgi valstybėje atsiras supratimas ne vien šnekėti, kad mokslas yra strategiškai svarbus dalykas, bet norisi pamatyti realius veiksmus. Tokie žmonės, kaip V. Šikšnys turėtų būti pastebėti ir gauti finansavimą plėsti savo tyrimus, tačiau matome atvirkščią procesą. Profesoriaus laboratorijai, remiantis užsienio ekspertų išvadomis, laimėjus konkursą dėl infrastruktūros, rezultatai yra iš naujo peržiūrimi, nes pasirodo reikia paremti ir visus kitus.

– Jūs turite omenyje švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės sprendimą ignoruoti užsienio ekspertų nuomonę dėl ES finansavimo vertų tyrimų? Buvo siūloma didžiąja dalį ES finansavimo skirti Vilniaus universitetui, tačiau ministerija lėšas perskirstė lygiavos principu. Ką apie tai manote?

A. Žukauskas: Manau, kad tai nėra ministrės asmeninis žingsnis, tai labiau daug metų įsigalėjęs požiūris. Vietoje to, kad sutelkti viską į turimus pasiekimus tam, kad juos būtų galime išplėsti, tam, kad niekas nepyktų, visiems dalijama po truputį. Pats principas gan keistas. Kam reikėjo už didžiulius pinigus samdyti užsienio ekspertus ir po to sakyti, kad štai, per gerai jūs čia nusprendėte. Tai vyksta moksle, studijose ir apskritai valstybėje. Daug tokių pavyzdžių, kai nesutelkiami resursai.

– Profesoriau, ar teisingai suprantu, kad tai yra ne vieno jūsų darbas. Tai yra tarp tam tikro tinklo, kolegų visame pasaulyje vykstantys bendradarbiavimo procesai? Kaip tai atrodo?

V. Šikšnys: Pirmiausia, tai negalėjo įvykti be mano kolegų darbo laboratorijoje, čia Lietuvoje. Jie labai prie šito prisidėjo. Štai, kad ir Giedrius Gasiūnas, kuris tuo metu buvo doktorantas. Jis – pirmasis žmogus pamatęs, kad tas baltymas gali karpyti ten, kur jis nori. Tai buvo tas „Eureka!“ momentas, dėl kurio mes dirbame. O žiūrint pasauliniu kontekstu, mes esame kolegos ir konkurentai, du viename.

– Dalinatės tik tam tikra informacija, neatiduodant kitiems lyderystės?

V. Šikšnys: Taip, dabar, kai ši sritis tapo tokia konkurencinga, reikia labai gerai pagalvoti.

– Tiek ir išradimų, tiek ir patentų prasme tam tikra konkurencija egzistuoja ir tai yra realūs pinigai.

V. Šikšnys:  Absoliučiai taip.

– Kodėl po šių atradimų jūs vis dar Lietuvoje? Turbūt tikrai yra norinčių pritraukti tokius protus, kaip jūsų ir į kitus tyrimų centrus pasaulyje?

V. Šikšnys: Taip, bet manau, kad Lietuvoje tie infrastruktūriniai pastatai, įranga nelabai skiriasi nuo užsienio universitetų. Tačiau reikalinga kažkokia mokslo organizacijos pertvarka ar jos kažkoks harmonizavimas, kad būtų galima prisitaikyti prie tų pačių žaidimo taisyklių, kokios galioja kitur. Mūsų konkurentai yra, pavyzdžiui, „MIT“, tai jei mes žaidžiame lygoje su tokiais universitetais , tai turime turėti ir kitas bendras taisykles

– Pastaruoju metu matote kokių pokyčių, kurie verstų jus būti optimistu?

V. Šikšnys: Norėtųsi, kad jų būtų daugiau.

A. Žukauskas: Čia vėl galima palyginti su sportu. Jei Lietuva gali sau leisti turėti kelias komandas aukščiausiose žemyno lygose, ar suburti rinktinę, kuri žaistų olimpinėse žaidynėse ir laimėtų prizines vietas, tai kodėl Lietuva negali sau leisti paskatinti mokslininkų, kurie dirba tokiose srityse, kurios technologijose sukelia tarptautinius perversmus. Dabar vyksta diskusija, kurio žingsnis buvo lemiamas, nes yra penki šeši žmonės, kurie prisidėję prie to.

Amerikoje ir Europoje šiandien vyksta mokslo diskusija, kurio žingsnis buvo labiau lemiamas. Bet faktas, kad čia visi yra aukščiausios lygos žaidėjai ir prof. V. Šikšnys yra tarp jų. Tai rodo, kad ne vien krepšinį galime žaisti, bet taip pat ir sukurti moderniausias revoliucines technologijas. Tikimės, kad ir jaunimas sirgs ne vien už krepšinį, bet taip pat norės šitas technologijas studijuoti, pažinti, vėliau sieks realizuoti versle.