Skamba neįtikėtinai, bet tai faktas: biohakeriai su CRISPR jau pradeda keisti savo pačių DNR - kuo tai gali baigtis ir ar galima tai sustabdyti? (Video)

Genų redagavimas ima darytis įprastu dalyku. CRISPR, pigi ir paprasta DNR keitimo technika, tyrėjus visame pasaulyje paskatino varžytis, bandant ja gydyti įvairias žmonių ligas.

Bet šios lenktynės neapsiriboja laboratorijomis. Praeitą mėnesį, Josiah Zayner, anksčiau NASA dirbęs biochemikas, tapo pirmuoju žinomu žmogumi, kuris su CRISPR redagavo savo genus.

Skaitydamas per Facebook gyvai transliuotą lekciją apie žmonių genomo redagavimą, Zayneris išsitraukė mėgintuvėlį ir švirkštu susileido jo turinį. Dabar, sekdami jo pavyzdžiu, kiti biohakeriai rengiasi tinkinti savo genus.

Neribojamas griežtos mokslo kontrolės, toks eksperimentavimas su savimi gali pasirodyti pavojingai beatodairiškas. Bet jeigu žmonėms leidžiama keisti savo kūną kosmetinėmis operacijomis, tatuiruotėmis ir ir kitokiomis manipuliacijomis, ar paties asmens genomas turėtų būti neliečiamas?

Zayneris eksperimentu siekė sustiprinti savo kūną, pašalindamas raumenų augimą reguliuojantį baltymą – miostatiną – koduojantį geną. Panašus eksperimentas 2015 metais parodė, kad tai veikia su skalikais, jeigu genomai pakeičiami embriono stadijoje. Jis įsišvirkštė sau CRISPR sistemą, kad pašalintų šį geną.

„Ar visiems prieinamas CRISPR kelia grėsmę atsirasti „superžmonių“ grupei, turinčiai patobulintus gebėjimus?“

Robin Lovell-Badge, žymus CRISPR tyrėjas, dirbantis Francis Crick institute Londone, sako, kad Zaynerio eksperimentas buvo „kvailas“ ir gali sukelti nepageidaujamas pasekmes, tarp kurių audinių pažeidimas, ląstelių mirtis, ar imuninės sistemos ataka prieš nuosavas raumenų ląsteles.

„Galbūt jo ego labai didelis ir jis nori, kad ir raumenys būtų tokio paties dydžio, kaip ir jo ego,“ sako Lovell-Badge.

Vargu ar viena injekcija sukels ilgalaikius padarinius, bet Zaynerio bandymas rodo, kad asmenys gali naudotis genų redagavimo technika. Kol kas vyrauja konsensusas, kad norint pasiekti tvarų pokytį, reikėtų kelis mėnesius atlikti po dvi tris injekcijas per savaitę.

Ir tai gali netrukus nutikti. Zayneris sukūrė rinkinį, kurį įsigiję jam priklausančioje The Odin kompanijoje, (Oaklandas, Kalifornija), kiti galės pakartoti jo darbą.

Rich Lee, Jutoje gyvenantis biohakeris daltonikas, sako norintis Zaynerio rinkiniu ne tik išsigydyti daltonizmą, bet ir pakelti savo regą į naują lygį. Jis nori praplėsti regą iki ultravioletinės spektro dalies, – tai sukelia reta genetinė mutacija tetrachromija, kartais pasitaikanti moterims.

Kitas biohakeris, David Ishee iš Misisipės, kurio ankstesnius bandymus naudoti CRISPR su šunimis nutraukė JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA), irgi ketina padidinti savo raumenų masę. CRISPR jis nenaudos, o švirkšis papildomas folistatino baltymą koduojančio geno kopijas. Jei miostatinas raumenų augimą stabdo, tai folistatinas didina raumenų masę ir siejamas su spartesniu metabolizmu.

Šie biohakeriai įsitikinę, kad prieiga prie savo genų redagavimo – bazinė žmogaus teisė. „Laikausi nuomonės, kad tavo genomas priklauso tau nuosavybės teise,“ sako Ishee. „Manau, svarbu, kad žmonės turi galimybę patys pasirinkti savo genų ekspresiją.“

Šia „mano kūnas, mano pasirinkimas“ samprata pagrindžiamos sveikatos, reprodukcijos ir neįgaliųjų teisės, bet ar tai turėtų būti praplėsta iki teisės redaguoti savo genus? Ką daryti su potencialiais nepageidaujamais šios neišbandytos technologijos efektais? Ir ar platus nereglamentuojamas CRISPR naudojimas kelia grėsmę sukurti grupę „superžmonių“, kurių jutimai ir gebėjimai būtų pagerinti?

Tai tik keli klausimai iš daugelio, ne vienus metus kamuojančių mokslininkus ir etikos specialistus. Naujuose JAV nacionalinės akademijos ir Nuffieldo bioetikos tarybos JK straipsniuose bandyta į šiuos klausimus atsakyti, o taip pat išsiaiškinti, ar yra moralinis skirtumas tarp genų redagavimo gydymo tikslais ir naudojimo įprastų galimybių pagerinimui.

John Harris, bioetikas iš Mančesterio universiteto JK, rašęs žmonių tobulinimo tema nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio, nemano, kad yra ženklus skirtumas. Jis mano, kad biohakeriai galėtų padėti išspręsti ginčus ir paspartinti saugų CRISPR naudojimą žmonėms.

„Su savimi eksperimentus atliekančių gydytojų ir mokslininkų istorija ilga ir garbi,“ pažymi Harrisas. „Jie įrodė didžiulę tokių bandymų naudą viešajam interesui.“

Ir jei žmonių sustabdyti nuo savęs modifikavimo negalima kitais, labiau socialiai priimtinais būdais, ar biohakerius galima sustabdyti, remiantis etiniu pagrindu?

„Ar gali būti blogai patikrinti šių terapijų veikimą, lyginant su kitais dalykais, kuriuos žmonės gali daryti sau?“ klausia Harrisas. „Žmonės bado save, tatuiruojasi ir netgi nusipjauna galūnes.“

Tačiau sėkmingi eksperimentai namie nereiškia, kad genomo redagavimą galima siūlyti plačiajai visuomenei, pabrėžia jis.

Sunkūs klausimai

Biohakeriai nesutinka. Zayneris sako apsisaugojęs nuo bet kokių teisinių nemalonumų. Jo svetainėje pažymima, kad jo parduodamos prekės nėra skirtos naudojimui su žmonėmis. Tačiau tai netrukdo naudotis jo pateikiamomis suaugusio žmogaus genomo redagavimo instrukcijomis. The Odin gauna tūkstančius užsakymų, tad būtų naivu manyti, kad kai kurie iš jų nėra naudojami eksperimentavimui su žmonėmis.

Kaip bebūtų keista, kadangi The Odin rinkiniai formaliai nėra vaistai, o Zayneris nesistengia atlikti kokių nors medicininių procedūrų ar parduoti medicininės įrangos, FDA kol kas naminio genų redagavimo nereguliuoja. Kol kas eksperimentavimas su savimi nėra nelegalus, tad CRISPR „pasidaryk pats“ rinkiniai yra pilkojoje teisinio reguliavimo zonoje JAV ir JK.

Tačiau taip nėra visur. Vokietijoje, suvaržančioje viską, kas bent iš tolo primena eugeniką, šie rinkiniai sukėlė Bavarijos valdininkų aliarmą ir buvo uždrausta juos naudoti namuose ir mokyklose.

Nagrinėjant reguliavimą, svarbu paminėti, kad dauguma biohakerių neketina užsiimti kieno nors kito, o ne savęs, tobulinimu, – bet jie noriai padeda kitiems atlikti tai namie ir dalinasi visa informacija. Tai – jų recenzavimo versija, atliekama dažniausiai forumuose ir socialiniuose tinkluose.

„Tikrai rinksiu daug duomenų ir dalinsiuosi jais,“ sako Ishee. „Mano tikslas – paskelbti viską. Juk yra tikimybė, kad tai nesuveiks, tiesa? Bet gal pavyks kam kitam.“

O ką, jei tas „kas kitas“ yra būsimas Olimpiados medalio laimėtojas? Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) praeitą mėnesį paskelbė visas genų terapijos ar genų papildymo formas tarptautinėse sporto varžybose nuo 2018 metų uždrausianti. Tačiau menkai tikėtina, kad tarptautiniai tikrintojai galėtų aptikti daugumą genų redagavimo formų, o matant visą laisvai judančią informaciją apie įvairiausius eksperimentinius patobulinimus, dar mažiau tikėtina, kad WADA pajėgs priversti šio draudimo laikytis. „WADA tik kelia juoka,“ sako Ishee.

Günes Taylor, irgi dirbanti su CRISPR Francis Crick institute Londone, sako šiuos namudinius eksperimentus vertinanti prieštaringai.

„Dalis manęs sako, „tai nuostabu… bet neveiks,“ sako ji, tvirtindama, kad tai bus sudėtingiau, nei mano biohakeriai. „CRISPR buvo skelbiamas kaip vaistas nuo visų ligų… bet iš tiesų priversti jį atlikti norimą užduotį sėkmingai yra sudėtinga.“

Taylor mano, kad mokslui galėtų būti naudinga stebėti, kaip biohakeriai modifikuoja savo kūną, suteikdami daugiau informacijos apie CRISPR veikimą žmonėse, bet galimybė pakenkti reiškia, kad tai būtų neetiška, ir savadarbiai eksperimentai turėtų būti griežtai reguliuojami.

Tačiau biohakeriai įsitikinę, kad rizikuoti verta, ir etinių priežasčių neleisti naudoti savo kūnų mokslo pažangai nėra.

„Kol kas eksperimentavimas su savimi nėra nelegalus, tad CRISPR „pasidaryk pats“ rinkiniai yra pilkojoje teisinio reguliavimo zonoje JAV ir JK.“

Gal, užuot stengęsi neleisti mėgėjams eksperimentuoti, turėtume suvokti, kad stovime ant svarbių žmogaus genomo pokyčių slenksčio – ir kad jie vis viena tuo užsiims.

„Esame linkę automatiškai manyti, kad mūsų genai visada turėtų būti palikti atsitiktinumo valiai, kad čia jokių pasirinkimų neturėtų būti,“ sako Ishee. „Bet nemanau, kad tai tiesa ar teisinga. Jei egzistuoja technologija, galinti suteikti pasirinkimą, ja turėtų būti leidžiama naudotis.“

Lieka klausimas, kaip užtikrinti genų redagavimo saugumą ir prieinamumą platesnei publikai, kuri gali nevisiškai suprasti tokio eksperimentavimo su savimi riziką. Lovell-Badge'as sako remiantis biohakerių bendruomenę ir lankęsis susitikimuose, bet jie privalo būti atsakingi ir suvokti galimas CRISPR technologijos platinimo ar piktnaudžiavimo ja pasekmes. „Labai sunku sutvarkyti reguliavimą, leidžiantį žmonėms žaisti su mokslu savo garaže,“ sako jis.

Alex Pearlman
newscientist.com