Narpliojant gyvybės evoliucijos paslaptį: sukurta dirbtinė ribonukleino rūgštis (RNR), galinti save kopijuoti be sustojimo

Kopijavimo efektas pasiektas panaudojus priverstinės adaptacijos metodą. Kalbant paprastai, pirmiausia mokslininkai paėmė anksčiau sukurtą ribozimą, turintį replikacinių savybių, po to jį patobulino taip, kad jis galėtų pats efektyviai ir nenutrūkstamai save dauginti.

Žinoma, visas eksperimentas realybėje nebuvo toks paprastas, kaip šių kelių eilučių parašymas. Siekdami norimo efekto, Lincoln turėjo sintezuoti didžiulius įvairių variacijų RNR-fermentus. Vėliau, bandymų mėgintuvėliuose buvo bandomi daugiausiai žadantys mėginiai. Galų gale mokslininkams pavyko surasti tinkamiausią junginį, galinti efektyviai save kopijuoti.

Gautas mėginys buvo sudarytas iš dviejų fermentų, kurių kiekvienas taip pat susidėjo iš dviejų elementų. Abu ribozimai veikė kaip katalizatoriai, skatinantys „kaimyno“ dauginimąsi.

Ciklinė krosreplikacija (t.y. kryžminė, tarpusavio replikacija) vyko tokiu būdu: pirmasis ribozimas suriša abi antro ribozimo dalis ir jų pagalba sukuria jo naują kopiją, o antrasis ribozimas tuo pat metu atlieka identišką operaciją su pirmuoju.

Taigi, abu ribozimai tuo pačiu metu kopijuoja vienas kitą. Pradiniu momentu reikia tik nedidelės startinės RNR- fermentų koncentracijos, o po to telieka nuolat papildyti jų sudedamųjų medžiagų atsargas.

Šie sėkmingi eksperimento rezultatai mokslininkus įkvėpė naujiems tyrimams. Jie sukūrė keletą sėkmingai besidauginančių ribozimo porų, po to 12 jų sumaišė į vieną terpę (kartu su reikalingais dauginimuisi elementais) ir nusprendė pažiūrėti, kaip jiems seksis „kova dėl vietos po Saule“.

Vėliau paaiškėjo, jog keli fermentai ėmė klysti ir „klijavo“ ne tas ribozimo dalis, kurias reikėjo (iš visos masės paimdavo svetimus elementus). Sudarusios „neteisingos“ kopijos imdavo augti, o kai kurios iš jų netgi ėmė dominuoti bendroje masėje. Mėgintuvėlyje vyko tai, ką biologai galėtų pavadinti savotiška evoliucija. Ir galbūt tai buvo tie procesai, kurie vyko Žemėje gyvybės formavimosi laikotarpiu.

„Tai ką mes sukūrėme, negalima vadinti gyvybės forma, tačiau tai neabejotinai turi gyvų organizmo savybių, todėl tyrinėti tokią medžiagą yra labai įdomu“, - pasakoja Tracey Lincoln.

Kokie galėtų būti platesni sukurto RNR-fermento pritaikymo būdai, mokslininkai kol kas nekomentuoja.

Ribozimo elementai, kuriuos mokslininkai tyrinėjo savo laboratorijoje, savo struktūra yra pakankamai sudėtingi (susideda iš daugybės nukleotidų), tad kyla abejonės ar gyvybės atsiradimo aušroje galėjo būti tokių medžiagų. Gamtoje susidariusios ribozimo grandinės privalėjo būti paprastesnės. Nežiūrint to, šis mokslininkų eksperimentas įrodo, jog hipotezė, aprašanti gyvybės formavimosi pradžią dėka susidariusių natūralių RNR-fermentų grandinių, turi realaus pagrindo ir dabar neabejotinai prie šių tyrimų prisijungs kiti mokslininkai. Žinoma, lieka klausimas, kokiu būdu iš neorganinių medžiagų ėmė susidaryti RNR-fermentai. Tačiau šis klausimas jau turi hipotetinius atsakymus, apie kuriuose mes esame rašę jau gana senai – prieš du metus. 

Susidomėję išsamesnę informaciją gali peskaityti instituto spaudos pranešime arba žurnale Science mokslininkų publikuotame straipsnyje.

Tokie sėkmingi eksperimentai ne tik gali praskleisti gyvybės evoliucijos uždangą, tačiau žmoniją priartina prie vieno iš egzotiškiausių mokslinių tikslų – dirbtinės gyvybės sukūrimo. Šia tema kartas nuo karto pasirodo įdomių pranešimų (štai pernai Craigo Venterio laboratorija pranešė, jog surado naują ir efektyvesnį būdą sintetiniam genomui kurti , o Japonijos chemikai paskelbė sukūrę pirmą DNR molekulę, kurią sudarančios dalys beveik visos yra sintetinės), bet kol kas realių laimėjimų vis dar laukiama.