Kaip kvepia istorija? Mokslininkai siekia atkurti ir išsaugoti dabarties ir praeities kvapus

Netikėtas seniai pamiršto užkandžio ar apdulkėjusios knygos kvapas gali nukelti žmogų į praeitį – tai tarsi kelionė laiku, kuri miglotus prisiminimus paverčia ryškesniais.

Todėl keista, kad kvapas yra tas pojūtis, į kurį dažniausiai (ir nepelnytai) neatsižvelgiama bandant suprasti praeitį. Dabar vis daugiau tyrėjų nori atkurti senovinius kvapus – ir jais remdamiesi sužinoti daugiau apie tai, kaip anksčiau gyvenome.

COVID-19 pandemijos metu daugelis žmonių, užsikrėtusių šia liga, laikinai prarado uoslę – ir tai paskatino naujai įvertinti kvapų svarbą gyvenime. Šiuo metu vykdomi nauji mokslinių tyrimų projektai, kuriais siekiama suprasti, kaip kvepėjo praeitis – ir nustatyti, kokius šiuolaikinius kvapus reikėtų išsaugoti palikuonims.

„Tai labai gyvybiškai svarbus pojūtis. Kvapas buvo labai svarbus ir praeityje – o tikriausiai jis buvo dar svarbesnis, nes praeityje ne viskas buvo taip dezinfekuota“, – sako Maxo Plancko geoantropologijos instituto Jenoje (Vokietija) archeologijos mokslų daktarė Barbara Huber.

Praeities kvapų paieškos iššūkis – kaip užfiksuoti efemerišką reiškinį: archeologai paprastai randa ir tiria daiktus, kuriuos galime paliesti, ir tai yra artefaktai, su kuriais susiduriame muziejuose. Kvapų junginiai yra lakios prigimties, ir išnykus jų šaltiniui, jie taip pat išnyksta.

Dauguma kvapų kyla iš biologinių medžiagų – augalų, maisto, žmonių ir gyvūnų kūnų, kurie greitai suyra. Tačiau nepaisant visų šių iššūkių, B.Huber teigia, kad keli nauji ir galingi biomolekuliniai metodai padeda mokslininkams iššifruoti senovinius kvapus.

Istorijos kvapas

Raktas į praeities kvapus dažnai būna plika akimi nematomas.

Mokslininkai gali tirti nepastebimus biomolekulių likučius, likusius ant smilkyklių, kvepalų buteliukų, puodų ir indų maistui laikyti, pasitelkdami tokius metodus kaip chromatografiją – mišinio komponentų atskyrimo procesą – ir masių spektrometriją, kuri gali nustatyti skirtingus junginius apskaičiuodama skirtingų molekulių svorį.

Pasak B.Huber, informatyviausios biomolekulės yra lipidai – riebalai, vaškas ir aliejus, kurie netirpsta vandenyje. Jie dažnai randami įsiterpę į akytąją keramiką – pavyzdžiui, kai būdavo naudojami kaip lempų kuras ar kvapūs tepalai, kuriuos žmonės trynė savo kūnus (ar lavonus). Lipidų taip pat randama išmatose.

B.Huber taip pat tyrinėja antrinius metabolitus – organinius junginius, kuriuos gamina augalai ir kurie lieka po augalinės kilmės produktų naudojimų – įskaitant dervas, kvapiąją medieną, žoleles, vaisius ir prieskonius. Šie junginiai gali atskleisti smilkalų, vaistų ir maisto sudedamąsias dalis bei kvapą.

Senovinės DNR sekos nustatymas ir proteomika – t. y. baltymų, išlikusių tokiose medžiagose kaip kalcifikuotos dantų apnašos, tyrimas – leido aptikti aminorūgščių, pranešančių apie tokius susirgimus kaip kaip dantenų ligas, kurios siejamos su blogu burnos kvapu.

Tačiau kaip rodo B.Huber tyrimai, šių kvapų užuominų rinkimas dažnai yra tik pati pradžia.

Kvapų kraštovaizdžių atkūrimas

Savo darbe mokslininkė tyrinėjo smilkykles, rastas Taimos archeologinėje vietovėje – seniausioje Saudo Arabijos gyvenvietėje, kurios amžius siekia 5000 metų – siekdama atkurti senovinės oazės „kvapų kraštovaizdį“.

Ji aptiko antrinių metabolitų, kurie atskleidė, kad privačiuose pastatuose, kapuose ir šventyklose buvo naudojamos kvapiosios dervos, kurių sudėtyje buvo aromatinės dervos ladano, miros ir pistacijų. Tuomet B.Huber sukontaktavo su parfumeriu ir pabandė atkurti kvapus, atkurdama, kaip šios vietos galėjo kvepėti prieš tūkstančius metų.

„Dervos atrodė labai panašios... bet kai jas sudegini, jos įgauna visiškai kitokį kvapą. Pavyzdžiui, ladano kvapas buvo tikrai sodrus – labai balzaminis – ir tikrai galėjai pajusti, kad galbūt jie buvo naudojami bandant švarinti namus, kad būtų išvengta nemėgstamo kvapo ar panašiai“, – aiškina tyrėja.

Čekijos Mokslų akademijos Antikos ir viduramžių filosofijos tyrinėtojas Seanas Coughlinas remdamasis receptais, užfiksuotais senovės Egipto tekstuose ir užrašuose ant šventyklų sienų, bando atkurti kvepalus, kuriuos galėjo naudoti pati Kleopatra.

„Problema yra paprasta. Paprastai, kai vadovaujiesi receptu, tarsi žinai, ką turėtum gauti. Kai atkartojate istorinį receptą, neturite konkretaus tikslo, – sako tyrėjas. – Mes iš tikrųjų bandome pasinaudoti organine chemija, kad galėtume ką nors sužinoti apie procesą, nes manome, kad būtent procesas iš tikrųjų lėmė galimų kvapų spektrą“.

S.Coughlinas savo eksperimentus lygina su maisto gaminimo laidos bandymų procesu. Nors gaunami rezultatai nevienareikšmiai, jis teigė, kad jie daro pažangą.

Pavyzdžiui, pagal vieną kvepalų receptą, vadinamą „Mendesian“, senovės parfumeriai kaitindavo aliejų 10 dienų ir 10 naktų – ir tik tada į jį įlašindavo medienos (pavyzdžiui, cinamono) ir dervų (pavyzdžiui, miros).

„Mums tai buvo didelė paslaptis, – pasakoja tyrėjas.– Jei kada nors aliejų virtumėte 10 dienų, atrastumėte, kad jis smirda.“ Tačiau po to, kai jo komanda kaitino aliejų mėgintuvėliuose iki 12 dienų, S.Coughlinas nustatė, kad šis metodas pagreitino natūralų aliejaus skaidymosi procesą, pašalindamas visus kvapius junginius ir galiausiai leisdamas kvepalams ilgiau išsilaikyti.

„Po aliejaus kaitinimo, bet prieš gaminant pačius kvepalus, taip pat būdavo etapas, kuriame jie pridėdavo švelniai aromatinių dalykų – pavyzdžiui, šaknų, vyno ir dervų. Mūsų hipotezė yra ta, kad tai ne tik paslėpdavo blogą kvapą (pridėdami malonaus kvapo), bet ir sugerdavo aliejuje esantį blogą kvapą“, – aiškina tyrėjas.

Daugumos dabartinių kvepalų pagrindui naudojama viena alkoholio rūšis, etanolis. Bet kai kuriems subtiliems natūraliems kvapams vis dar reikia aliejaus arba riebalų, kuriuos reikia tam tikru būdu rafinuoti.

Tačiau šiandieniniai chemikai vis dar daug skolingi šiems senovės parfumeriams, sako S.Coughlinas. Jie pirmieji pradėjo taikyti daugelį šiuolaikiniame moksle vis dar naudojamų metodų – tokius kaip distiliaciją ir skysčių frakcionavimo metodus.

Panašiai ir mokslininkai dabar imasi priemonių siekdami išsaugoti šiuo metu prieinamus kvapus – kad ateities kartos pajustų mūsų laikus ir netolimą praeitį.

Kvapų archyvas

Londono universiteto koledžo (UCL) Tvaraus paveldo institutas nustatė cheminį senų knygų kvapo receptą – konkrečiai užfiksuotas Londono Šv. Pauliaus katedros bibliotekos kvapas, tvyrojęs prieš 2018 m. pradėtą renovaciją.

Bibliotekos, kuri iki renovacijos buvo mažai pasikeitusi nuo pat pastatymo 1709 m., lankytojai dažnai pastebėdavo, kad senų knygų kvapas jiems atrodo patrauklus.

„Skaitmeninimo amžiuje darbas su fiziniais dokumentais tampa vis retesne praktika, todėl galimybė paliesti ir užuosti dokumentus suvokiama kaip vertinga“, – pažymima 2017 m. atliktame projekto tyrime.

Tyrėjai, siekdami atkurti istorinės knygos kvapą, naudojo bibliotekoje iš lakiųjų organinių junginių gautą informaciją. Jie taip pat sudarė kvapų ratą – parfumerių ir vyndarių naudojamą įrankį, kuris yra pirmas žingsnis dokumentuojant ir archyvuojant praeities kvapus.

Minėto instituto lektorė Cecilia Bembibre sako, kad išsaugoti bibliotekos kvapą buvo svarbu, nes kvapas buvo neatsiejama jos tapatybės dalis.

„Kadangi pastaraisiais metais šioje erdvėje buvo atliekami svarbūs konservavimo darbai, o kolekcija buvo išvežta, galima daryti prielaidą, kad kvapas išnyko, – pasakoja lektorė, kuri taip pat dalyvauja Europos mokslinių tyrimų projekte „Odeuropa“, kuriuo siekiama atgaivinti istorinius kvapus. – Dabar mūsų sukurtas kvapų rinkinys vienintelis egzistuojantis prarasto paveldo kvapo archyvas“.

Parengta pagal CNN.