Deimantas nėra pats kiečiausias mineralas Žemėje. Kas negerai su Moso skale

Nuo seniausių laikų žmonės tikrindavo medžiagų kietumą, žiūrėdami, ar ja galima subraižyti įvairius paviršius. Seniausias tokio metodo aprašymas buvo išdėstytas graikų mokslininko Teofrasto traktate „Apie akmenis“, parašytame apie 300 m. pr. m. e.

1812 m. Vokiečių mineralogas Friedrichas Mohsas pasinaudojo šia idėja sukūrė skalę medžiagų kietumui matuoti, rašo „IFLScience“.

Moso skalė gana paprasta, kurioje mineralams ir metalams suteikiamas įvertinimas nuo 1 iki 10. Medžiagos kietumą lemia jos gebėjimas subraižyti kitas medžiagas. Taigi kiečiausia medžiaga įvardinama ta, kuri gali subraižyti beveik viską, likdama pati nepažeista. Nenuostabu, kad deimantai siekia 10 balų Moso skalės – maksimalią reikšmę. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad ne visi deimantai yra vienodai kieti, todėl dabar tik IIa tipo deimantams Moso skalėje priskiriama 10 balų vertė.

Be to, Moso skalėje yra dar devynios medžiagos, kurios yra išsidėsčiusios paeiliui: talkas, gipsas, kalcitas, fluoritas, apatitas, ortoklazas, lauko špatas, kvarcas, topazas ir korundas.

Per pastaruosius metus skalė buvo papildyta naujomis medžiagomis, bet jau naudojant dešimtaines trupmenas.

Moso skalės minusas yra tas, kad kiekvieną medžiagą išdėstant vienodai toli vieną nuo kitos, Mohsas ignoravo tikruosius skirtumus. Kitaip tariant pagal Moso skalę intervalai tarp jų yra nevienodi. Pavyzdžiui, nors gipsas, kalcitas ir fluoritas yra tinkama tvarka, tarpas tarp kalcito ir fluorito yra šiek tiek mažesnis nei tarp gipso ir kalcito, matuojant tiesiškai ar logaritmiškai. Tačiau pagal Moso skalę atskyrimai yra vienodi. Gintaras galėjo būti geresnis pasirinkimas nei gipsas, kad skalė būtų vienodai išdėstyta.

Taip pat yra didelis atotrūkis tarp tikrojo deimanto ir korundo kietumo, kur pirmasis yra beveik 4 kartus kietesnis pagal absoliutų kietumą.

Mohsas nebuvo kaltas dėl tokių skalės trūkumų, jis tiesiog neturėjo technologijos, leidžiančios tiksliau išmatuoti kietumą, o tuo metu žmonės dar nežinojo medžiagų, kurios savo kietumu galėtų prilygti deimantams ar net pranokti juos.

Šiandien mokslas žino apie itin kietų medžiagų, kurios pranoksta deimantus, egzistavimą. Tokioms medžiagoms priskiriami fuleritai (kuriuos sudaro fulerenai), kurių kietumo indeksas yra nuo 150 iki 300 GPa (deimantams – nuo ​​60 iki 150 GPa). Pastarųjų gamtoje galima rasti visur, kur yra anglies ir daug energijos. Jų galima rasti žaibo smūgių vietose, ugnikalnių krateriuose.

Nepaisant to, Moso skalė vis dar naudojama moksle. Faktas yra tas, kad ją labai patogu naudoti lauko sąlygomis, kur modernesnės ir tikslesnės įrangos tiesiog nėra. Jei mokslininkai suras mokslui nežinomą mineralą, mažai tikėtina, kad jie turės po ranka deimantinį priekalą išmatuoti absoliutų atsparumą slėgiui (matas naudojamas Vickerso skalėje). Tačiau radinį bus gana lengva patikrinti pagal Moso skalę.

Apytikslis matavimas pagal Moso skalę padės nustatyti radinį. Taip pat bus aišku, ar radinyje yra vertingų mineralų.