Garsiausios istorijos apie tylų, bet itin veiksmingą žudymo būdą: naudojo šnipai, serijiniai žudikai ir „juodosios našlės“

Amerikiečių serijinis žudikas Richardas Kuklinski prisipažino, kad dažniausiai naudojo cianidą.

Vis dėlto, kaip teigiama „Teismo medicinos enciklopedijoje“ („The Encyclopedia of Forensic Medicine“), žudymui dažniau naudojamas arsenas.

Štai dvylika garsiausių atvejų, kai žudant buvo naudojami nuodai.

Gyrėsi nužudęs šimtą žmonių

Richardas Kuklinski buvo produktyvus samdomas žudikas, užsitarnavęs pravardę „The Iceman“ dėl savo įpročio užšaldyti aukas.

Taip jis siekė apsunkinti teismo medicinos specialistų darbą.

R. Kuklinski mirė prieš beveik devynerius metus ir paliko ilgą prisipažintų žmogžudysčių sąrašą.

Žiauraus alkoholiko sūnus R. Kuklianski naudojo šaltakraujiškus metodus ir užsiėmė šia veikla praėjusio amžiaus šeštame-devintame dešimtmečiais.

Nors jis buvo pripažintas kaltu vos dėl kelių nužudymų, amerikietis interviu metu tvirtino nužudęs daugiau kaip šimtą žmonių.

Nors prisipažino, kad savo aukas šaudė, mušė, nudūrė, degino ir pjaustė gabalais, tačiau jo mėgstamiausias žudymo būdas buvo cianidas. Šis nuodas jam patiko dėl to, kad veikė greitai ir patologams skrodimo metu būdavo sunku jį aptikti.

R. Kuklinski naudojo purškiamą buteliuką su cianidu. Apie šį ginklą žinojo ir gangsteriu apsimetęs policininkas Dominickas Polifrone’as.

„Nesvarbu, kur su juo ėjau, vilkėjau šią odinę striukę su viduje įsiūta kišene, kurioje buvo mažo kalibro ginklas, – 2013 metų gegužę leidiniui „New York Post“, – sakė D. Polifrone’as. – Žinojau, kad… jeigu jis išsitrauks nosies purškalą, turėsiu apsiginti.“

Nužudė motiną ir patėvį

Išlepintas ir kerštingas turtingos Melburno (Australija) ponios sūnus Matthew Walesas pirmiausia motiną ir patėvį pavaišino sriuba ir rizotu su vaistais, o paskui juos mirtinai sumušė ir užkasė.

Motiną Margaret Wales-King (tuo pačiu ir patėvį Paulą Kingą) jis nužudė už tai, kaip gimdytoja leido savo pinigus ir dominavo šeimoje.

M. Walesas prisipažintas kaltu dėl to, kad 2002 metų balandžio 4 dieną apnuodijo pietų maistą ir paskui mirtinai užtalžė savo motiną ir patėvį.

Žmogžudystės vakarą M. Walessa iš pradžių savo ir žmonos Maritzos priemiesčio namuose Glen Irise motinai ir patėviui patiekė gėrimus.

Tada jis į daržovių sriubą įdėjo savo uošvienės tablečių nuo kraujo spaudimo ir „Panadeine Forte“, kad svečiai apsnūstų. Vėliau atnešė daržovių rizotą, raudonąjį ir baltąjį vyną, paskui desertą ir ramunėlių arbatą.

Po vaišių M. Walesas išlydėjo nuo vaistų ir alkoholio apsvaigusius svečius pro duris. Tada jis paėmė baslį, kurį buvo iš anksto paslėpęs, ir „su didele jėga“ sudaužė motiną ir patėvį, nutempė jų kūnus į sodą už priekinės tvoros ir vėliau juos pridengė išleistu sūnaus baseinėliu.

Vėliau jis užkasė aukas netoli Mersivilio. Žudikas buvo nuteistas 30 metų kalėjimo su minimaliu 24 metų laikotarpiu.

Juodoji našlė

Žinoma kaip „Juodoji našlė“, Vasiliki Efandis buvo atskirai gyvenanti motina, gavusi neįgalumo pašalpą ir dirbusi namų tvarkytoja.

Būtent šis jos užsiėmimas ir suteikė jai galimybę 2002 metais susipažinti su George’u Marcetta iš Melburno. Tai buvo išsiskyręs tėvas, turėjęs labai sėkmingą tapybos verslą. V. Efandis apsimestiniai jausmai pavergė vienišo vyro širdį ir pora užmezgė santykius.

Aukščiausiojo teismo prisiekusieji išgirdo, kad perėmusi G. Marcettos finansų kontrolę, 2004 metų rugsėjo 4 dieną V. Efandis į namuose gamintus kiaulienos suktinukus ir makaronus įdėjo raminamųjų vaistų ir maistą patiekė G. Marcettai.

Nuo vaistų poveikio vyras netrukus atsidūrė lovoje, o V. Efandis aplink jo namus išlaistė 28 litrus žibalo ir beveik kiekviename kambaryje uždegė laikraščius. Tada ji išėjo ir paliko G. Marcettą mirti degančiuose namuose. Apanglėjęs vyro kūnas buvo rastas visiškai sudegusiame jo miegamajame.

Toksikologiniai tyrimai atskleidė, kad vyras buvo apnuodytas vaistais. Prisiekusiųjų teismas pripažino V. Efandis kalta dėl žmogžudystės ir ji buvo nuteista 24 metams kalėjimo su minimaliu 20 metų terminu.

Dezertyravusį rusų šnipą apnuodijo arbata su poloniu

Rusijos slaptasis agentas Aleksandras Litvinenka 2002 metais pabėgo į Didžiąją Britaniją, o 2006 metų lapkritį mirė nuo prabangiame Londono viešbutyje išgertos poloniu apnuodytos arbatos.

Jo draugai mano, kad kritikos prezidento Vladimiro Putino režimui negailėjusį A. Litvinenką radioaktyvia medžiaga apnuodijo Rusijos slaptosios tarnybos.

Buvęs FST slaptosios tarnybos – anksčiau ji vadinosi KGB – pulkininkas pasijautė blogai po susitikimo su italu sušių bare Londono centre. Prieš kelias valandas prabangiame Londono viešbutyje jis pusryčiavo su dviem rusais – buvusiu kolega iš KGB ir vyru vardu Vladimiras.

Gydytojai mirtinai apnuodytam A. Litvinenkai padėti jau nebegalėjo, jis ligoninėje tiesiog geso akyse ir mirė skausminga mirtimi. Manoma, kad su A. Litvinenka taip buvo pasielgta dėl jo priešinimosi V. Putino vadovaujamam Rusijos režimui.

Likus kelioms valandoms iki mirties A. Litvinenka ištarė: „Tie šunsnukiai įveikė mane… (bet) visų jie neįveiks“. Maskva įnirtingai neigė nuodijusi pabėgusį šnipą, aiškindama, kad jis yra visai nereikšmingas asmuo.

Vienas spaudos atstovas britų žiniasklaidai teigė: „A. Litvinenka nėra toks žmogus, dėl kurio mes gadintume dvišalius santykius.“

Tačiau, anot pranešimų, britų slaptieji agentai neabejoja, kad žudikas slapčiomis atvyko į Didžiąją Britaniją, o atlikęs darbą saugiai grįžo į Maskvą. Rusija atsisakė išduoti įtariamąjį Jungtinei Karalystei apklausti.

Užnuodytas skėtis tarsi iš filmo apie šnipus

Bulgarijos disidento Georgi Markovo žmogžudystė – vyras buvo apnuodytas nuodais išteptu skėčiu – buvo pavadinta viena ilgalaikiškiausių Šaltojo karo paslapčių. Tai buvo tikras Džeimso Bondo stiliaus nužudymas.

1978 metų rugsėjį G. Markovas, dezertyravęs komunistas ir autorius, dirbęs BBC žurnalistu Londone, sukėlė Bulgarijos vyriausybės įtūžį, kai pasinaudodamas savo pozicija ėmė vykdyti kampaniją prieš ją.

G. Markovas stovėjo autobusų stotelėje Londone, kai nežinomas vyras staigiai bedė jam skėčiu su nuodais pateptu antgaliu. Vyras pajautė dūrį ir atsisukęs pamatė vyrą su skėčiu. Žudikas atsiprašė, sėdo į taksi ir nuvažiavo.

Po trijų dienų G. Markovas mirė ligoninėje. Jam į odą buvo suleista nedidelė ricinos piliulė. Nors niekam kaltinimai dėl šios žmogžudystės taip ir nebuvo pateikti, Didžiosios Britanijos valdžia mano, kad G. Markovas tapo Bulgarijos slaptosios policijos arba pasamdytų KGB agentų auka.

Pagrindiniu įtariamuoju buvo įvardintas Danijos nusikaltėlis kodiniu pavadinimu Agentas Piccadilly. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad jį pasamdė Britų slaptoji tarnyba. Du buvę KGB agentai tvirtino, kad už šios išradingos žmogžudystės slepiasi sovietai.

Gražuolė ir negyvi jos 35 meilužiai

Paslaptinga ir viliojanti Vera Renczi buvo itin pavydi ir įtari, nors turėjo patologinį paveldėtą vyriškos kompanijos poreikį.

Teigiama, kad ji gimė 1903 metais Bukarešte (Rumunija), nors labiau tikėtina, kad tai įvyko keleriais metais anksčiau. V. Renczi paauglystė buvo itin audringa, ji dažnai keitė vaikinus, kol dar visai jauno amžiaus ištekėjo už turtingo vyro.

Kai jai kilo įtarimas, kad sutuoktinis turi romaną su kita, moteris, kaip manoma, apnuodijo jo vyną arsenu, vėliau vyro kūno atsikratė.

Kiek vėliau panašiomis aplinkybėmis dingo ir antras jos sutuoktinis. Manoma, kad V. Renczi trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mezgė romantiškus santykius su daugybe vyrų, kurie vienas po kito dingdavo.

Policijai kilo įtarimas ir per kratą V. Renczi vyno rūsyje aptiko daugiau kaip tris dešimtis karstų su vyrų palaikais. Serijinė nuodytoja V. Renczi buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos, kalėjime ji ir mirė.

Britų serijinės žudikės mirtina sriuba

Ji vadinama pirmąja Didžiosios Britanijos dailiosios lyties serijine žudike. Mary Ann Cotton per dvylika metų nunuodijo 20 žmonių. Viskas vyko pirmame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje.

„Visi jie mirė nuo paslaptingos ligos (dažniausiai buvo nustatoma skrandžio karštligė), kuri tarsi persekiojo Mary Ann“, – rašo „Teismo medicinos enciklopedijos“ autorius Jay Robertas Nashas.

1873 metais Darhame M. A. Cotton buvo pateikti kaltinimai posūnio nunuodijimu. Taip pat kaip posūnį ji greičiausiai nužudė savo motiną, kelis savo vaikus ir povaikius, tris sutuoktinius, meilužį ir nepatogumų kėlusį draugą.

Ji visus juos nužudė patiekdama aukoms arbatą ar sriubą su arsenu. Jos motyvas – iš aukos mirties išpešti finansinės ir socialinės naudos. Už žmogžudystes serijinė žudikė buvo pakarta.

Gydytojas, pasivadinęs Džeku Skerdiku

Thomas Neillas Creamas, žinomas kaip „Lambeto nuodytojas“ („Lambeth Poisoner“), buvo Škotijoje gimęs serijinis žudikas, nuodijęs žmones visame pasaulyje. Jis buvo kvalifikuotas gydytojas ir chirurgas, užaugęs Kanadoje ir studijavęs Edinburge, o po studijų sugrįžo į Kanadą ir dirbo Ontarijuje.

Kai buvo susietas su meilužės nužudymu (ji buvo nunuodyta chloroformu), Th. N. Creamas išskrido į Jungtines Valstijas ir dirbo netolo Čikagos raudonųjų žibintų rajono. Čia jis buvo susietas su kelių pacienčių žmogžudystėmis ir mėginimu šantažuoti, o kai atliko kalėjimo bausmę, išvyko į Angliją, kur vėl dirbo prostitutėmis garsėjančiame rajone.

Jis įtariamas keturių jaunų moterų nužudymu – į jų gėrimus gydytojas įmaišydavo strichnino. Th. N. Creamas buvo nuteistas už žmogžudystes ir 1892 metų lapkritį pakartas Londono Niugeito kalėjime. Prieš pat užsiveržiant virvei jis pareiškė esąs Džekas Skerdikas.

Slaugos namų žudikė, turėjusi „žmogžudysčių fabriką“

Ji dirbo Konektikuto valstijos slaugos namų valdytoja, tačiau iš tikrųjų „seselė“ Amy Archer-Gilligan buvo žudikė. Ji nunuodijo penkis žmones: savo sutuoktinį ir keturis slaugos namų gyventojus.

Per devynerius metus pirmame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienuose A. Archer-Gilligan slaugos namuose mirė 60 gyventojų. Dauguma jų, jei ne visi, susimokėjo didelius pinigus, kad galėtų čia gyventi.

Vietos laikraštis susidomėjo šia istorija po to, kai sulaukė užuominos, o vėliau minėtus slaugos namus pavadino „žmogžudysčių fabriku“.

Straipsniai laikraštyje paskatino policiją pradėti tyrimą. Buvo ekshumuoti penki kūnai ir paaiškėjo, kad visos aukos iš tikrųjų mirė nuo apsinuodijimo arsenu ir strichninu.

A. Archer-Gilligan buvo pateikti kaltinimai, ji prisipažinta kalta dėl vienos žmogžudystės ir nuteista iki gyvos galvos. Vėliau žudikė buvo perkelta į psichiatrijos ligoninę, kur 1962 metų balandį mirė.

Ši byla įkvėpė sukurti pjesę, o vėliau ir filmą, pavadinimu „Arsenas ir seni nėriniai“ („Arsenic and Old Lac“).

Lošėja, žaidusi kauliukais su pagyvenusių vyriškių gyvybėmis

Pasakojama, kad Vokietijoje gimusi, o vėliau po vieno sekso skandalo gyventi į Ameriką išsiųsta Anna Marie Hahn pradėjo nuodyti ir apiplėšinėti pagyvenusius vyriškius, kad turėtų pinigų savo pomėgiui lošti.

Manoma, kad savo pirmąją auką ji nužudė Sinsinačio mieste 1933 metų gegužę. Tas vyriškis savo paties valia buvo palikęs jai vienus namus.

A.M. Hahn, kuri bičiuliaudavosi su pagyvenusiais vyrais ir nuviliodavo juos į kapus nuodų dozėmis, nužudė du vyrus, kuriems buvo maždaug 70 metų, ir pasipelnė iš jų mirties. Kita auka, kuriai buvo prieš 70 metų, už globą ir draugystę prieš savo mirtį paliko jai 15 tūkst. dolerių.

A.M. Hahn buvo nuteista, kai 1937 metų rugpjūtį mirė paskutinė jos auka. Patologas mirusio vyriškio kūne aptiko arseno. Kai kurių įtariamų jos aukų palaikai buvo ekshumuoti ir tyrimai parodė, kad jos taip pat buvo nunuodytos.

A.M. Hahn buvo nuteista myriop ir 1938 metų gruodį Ohajo kalėjime Kolumbo mieste jai buvo įvykdyta mirties bausmė elektros kėdėje.

„Vienišų širdžių žudikė“, ieškojusi tikrosios meilės

1905 metų lapkritį gimusi Nannie Doss, kurios tikrasis vardas ir pavardė buvo Nancy Hazel, širdies viduje buvo romantikė, savo aukas žudžiusi žiurkėms skirtu arsenu. Nuo 1920-ųjų iki 1954 metų ji nužudė keturis iš penkių savo vyrų.

Serijinė žudikė, praminta „arseno Annie“ bei „vienišų širdžių žudike“, nuodijo savo sutuoktinius, nes, pasak jos, „ji ieškojo tobulo partnerio, tikros gyvenimo romantikos“.

Įtariama, kad Oklahomoje gyvenusi moteris, kuri dėl savo įpročio per policijos apklausas juoktis dar buvo vadinama „kikenančia močiute“ ir „linksmąja našle“, taip pat galėjo nužudyti savo motiną, du savo vaikus ir kitus giminaičius.

Nuolat tikrindama asmeninius skelbimus laikraščiuose, ji slinko nuo vieno vyro prie kito. Mirus penktajam sutuoktiniui, vienas patologas velionio kūne aptiko ryškių arseno pėdsakų.

1955 metų gegužę N. Doss prisipažino dėl žmogžudystės ir buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos.

1965 metas ji mirė nuo vėžio. Manoma, kad N. Doss dalinai įkvėpė Steveno Kingo romano „Misery“ („Mizerė“) veikėją, serijinę žudikę Annie Wilkes.

Arbatos puodelių nuodytojo reguliarus siautėjimas

Dar vienas britų serijinis žudikas Grahamas Frederickas Youngas nuo jaunystės žavėjosi cheminėmis medžiagomis, nuodais ir jų poveikiu. G. F. Youngas, pramintas arbatos puodelių nuodytoju, apnuodijo daugybę žmonių, bet nužudė tik tris.

Nuo G. F. Youngo nuodų mirė jo pamotė, nors sunegalavę buvo ir kiti šeimos nariai. Po sulaikymo G. F. Youngas prisipažino taip pat bandęs nunuodyti savo tėvą, seserį bei vieną draugą.

Tačiau įrodyti, kad pamotė buvo nunuodyta, nepavyko, nes jos kūnas buvo kremuotas, ir G. F. Youngas, pritaikius Psichinės sveikatos aktą, buvo pasiųstas į Brodmuro ligoninę.

G. F. Youngas mokėsi iš vadovėlių ir, nepaisant vis gilesnių žinių apie nuodus ir jų poveikį, jis sugebėjo įtikinti ligoninės psichiatrą, kad „daugiau nebėra apsėstas nuodų, smurto ir piktadarybių“.

Nors buvo kilę įtarimų, kad G. F. Youngas nunuodijo vieną ligoninės pacientą, po devynių metų jis buvo paleistas ir gavo vieną darbą.

Tačiau pasitelkdamas arbatą su taliu, jis reguliariai nuodydavo savo bendradarbius. Du iš jų mirė.

Policija G. F. Youngo namuose aptiko dienoraštį. Jame buvo įrašų apie sugirdytas nuodų dozes ir svarstymų, ką jis ketina nužudyti, o kam leis gyventi.

G. F. Youngas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1990 metų rugpjūtį savo Parkhersto kalėjimo kameroje Vaito saloje jis mirė nuo širdies komplikacijų.

Slaugė, palikusi vaikų mirčių šleifą

Genene Jones Jungtinėse Valstijose dirbo pediatrijos slauge ir, kaip įtariama, nužudė dešimtis mažų vaikų, suleisdama jiems įvairiausių vaistų injekcijas. Visi įtariami jos nusikaltimai buvo padaryti Teksaso San Antonijaus ir Kervilio miestų ligoninėse nuo 1971 iki 1984 metų.

Nors manoma, kad ji galėjo nužudyti iki 46 vaikų, ji buvo teisiama tik du kartus – dėl 15 mėnesių mergaitės nužudymo ir bandymo nužudyti 18 mėnesių berniuką. G. Jones vaikus nuodydavo digoksino, heparino ir sukcinilcholino injekcijomis, tikėdamasi, kad po to pavyks juos išgelbėti ir ji sulauks padėkų bei šlovės.

Po pirmojo jos teismo ligoninės dokumentai buvo sunaikinti ir tai apsunkino pastangas pateikti jai kaltinimus ir dėl kitų vaikų nužudymo.

1985 metais už žmogžudystę G. Jones buvo skirti 99 metai kalėjimo, o už bandymą nužudyti – dar 60 metų nelaisvės. Tačiau ji turėtų išeiti į laisvę anksčiau laiko, nes baudžiamieji įstatymai jai buvo pritaikyti atgaline data.