5 populiariausi teiginiai apie klonavimą: kas yra mitas, o kas tiesa? Kodėl klonas nėra ideali kopija, kaip yra su mamutais ir ar yra pavojus išnaikinti genetinę įvairovę?

Klonas – tiksli originalo kopija

Tai veikiau netikslumas

Yra keli termino „klonas“ naudojimo variantai: žymint vienos ląstelės palikuonis (tai mokslinėje terpėje paplitęs slengas) arba vadinant organizmus, kurių genomas identiškas originalui (kaip avis Doli, kuri buvo sukurta, perkeliant „originalo“ somatinės ląstelės branduolį į donorės kiaušialąstę).

Tačiau abiem atvejais originalo ir klono genomai skirsis dėl vykstančių atsitiktinių mutacijų. Pavyzdžiui, mūsų kūno ląstelės gali skirtis viena nuo kitos dalinantis atsiradusiomis mutacijomis, nors turėtume būti tos pačios pirmosios embriono ląstelės klonai. Tokia pati ir monozigotinių dvynių istorija – iš esmės jie yra vienas kito klonai, tačiau jų mutacijos skiriasi.

Jeigu tai neįtikina klono ir originalo netapatumu, galima nuo DNR pereiti prie epigenomo. Epigenetiškai visos mūsų ląstelės skirtingos, dvynių ląstelės skiriasi dar labiau, ir netgi iš vienos pradinės ląstelės vienodomis sąlygomis Petri lėkštutėje išaugintoje ląstelių kolonijoje bus šiek tiek epigenetiškai skirtingų ląstelių.

Tad, klonas būtų idealus originalo pakartojimas tik tokiame pasaulyje, kuriame ląstelių replikacija vyksta be klaidų ir neegzistuoja epigenetika, tačiau realiame pasaulyje klonai – tik bandymai atkurti originalą.

Mamutų klonuoti neįmanoma

Tai įmanoma tik teoriškai

Teoriškai mamutą klonuoti įmanoma, ir egzistuoja didesnė už nulį tikimybė, kad iš tiesų bus rasta ląstelė, kurioje mamuto DNR bus nepažeista, ir todėl bus tinkama klonavimui.

Taip pat yra nenulinė tikimybė, kad mokslininkai kada nors galės sintezuoti visą, nepažeistą mamuto genomą. Teoriškai tai įmanoma, tačiau vargu ar tokias manipuliacijas, naudojant klonavimo technologijas, bus galima atlikti artimiausioje ateityje, nes norint aptikti mamuto ląstelę, kurioje būtų visas DNR rinkinys, reikėtų patikrinti ir išanalizuoti maždaug \(\mathrm{10^{14}}\) ląstelių.

Ir sunku pasakyti, kiek užtruktų viso DNR sintezavimas, tačiau dabar Craigo Venterio laboratorijoje sintezuota \(\mathrm{10^{6}}\) nukleotidų, tad, norint pasiekti reikiamą sintezės lygį, reikės luktelėti dešimtmetį kitą.

Todėl klonuoti mamutą teoriškai įmanoma, tačiau menkai tikėtina, kad to sulauks dabartinė žmonių karta.

Klonuoti gyvūnai neturi tėvų

Nelygu, ką vadinsime tėvais

Kiekvienas žmogus yra vienodo kiekio tėvų genų, esančių tėvo spermatozoido ir motinos kiaušinėlyje, DNR susijungimo rezultatas. Po apvaisinimo būna po dvi kiekvieno geno (tiksliau, beveik kiekvieno, juk dar yra lytinių chromosomų ir mitochondrijų genai) kopijas.

Genai „dirba“, arba, kaip sako mokslininkai, ekspresuojasi ir nuosekliai įsijungdami ir išsijungdami sukuria visavertį organizmą. Žinduolių kiaušialąstė apvaisinama gimdoje, ten ir vystosi į vaisių.

Klonuotų gyvūnų vystymasis vyksta kiek kitaip. Pirmasis ir žinomiausias klonas buvo, žinoma, avis Doli. Įprastine prasme ji neturėjo nei tėvo, nei motinos. Kad Doli gimtų, mokslininkai paėmė vienos avies neapvaisintą kiaušialąstę ir mechaniškai iš jos išėmė branduolį su jame buvusia genetine informacija.

Paskui į tokią enukleinizuotą kiaušialąstę įterpė iš kitos avies tešmens ląstelės paimtą branduolį. Taip gauta kiaušialąstė su dvigubu genų rinkiniu — ne todėl, kad pusė genų priklausė tėvui, o pusė – motinai, o todėl, kad avies, iš kurios paimtas branduolys, tešmens ląstelė buvo diploidinė, tai yra, įprasta, su dvigubu genų rinkiniu.

Paskutinė klonavimo stadija niekuo nesiskiria nuo to, kaip surogatinė motina išnešioja apvaisintą kiaušialąstę. Gautą kiaušialąstę su dvigubu genų rinkiniu implantavo į trečios, Doli atsivedusios, avies gimdą. Tad, Doli tėvų skaičius nevienodas – nelygu ką laikysime tėvu.

Genetiniu požiūriu Doli, žinoma, yra avies, iš kurios tešmens buvo paimtas branduolys klonas. Tad, jos genetinė tėvas ir motina — avies–donorės tėvai. Surogatinė motina yra Doli išnešiojusi avis. O mitochondrijų genus ji gavo iš trečio gyvūno — tos avies, iš kurios buvo paimta kiaušialąstė, ji — mitochondrinė Doli mama.

Žmogaus klonavimas neleistinas etiniu požiūriu

Tiesa

Reprodukcinis klonavimas gali būti vykdomas skirtingais tikslais. Pirmasis etiškai nepateisinamas tikslas — visiškos organizmo genetinės kopijos, kaip atsarginių dalių rinkinio konkrečiam žmogui, kūrimas – pavyzdžiui, pasinaudojant transplantacijos teikiamomis galimybėmis, kovoti su senėjimu, ligomis, nebeveikiančiais organais.

Augindami visą organizmą kaip atsarginių dalių rinkinį, pažeidžiame svarbiausią etinę dogmą, – negalima žmogaus vertinti kaip priemonės, o tik kaip tikslą. Bet kuris gyvas objektas, net jei sukurtas dirbtiniu būdu, privalo būti vertinamas kaip tikslas. Tokie klonavimai pažeidžia svarbiausias etikos normas.

Kalbant apie reprodukcinį klonavimą ne tik kaip organizmo išauginimą, o ir kaip biologinės ir socialinės pilnatvės atkūrimą, tai – neįmanoma, nes visos genetinės programos realizuojamos tik aplinkoje. Pagrindiniai elgesio modeliai yra kiekybiniai, tai yra, konkretus elgesys priklauso ne tik nuo genotipe koduojamos reakcijos normos, bet ir nuo sociumo įtakos (intelektas, kognityviniai gebėjimai, polinkis nusikalsti).

Netgi atkartoję genotipinę reakcijos normą, nesukursime socialinių sąlygų, kurios leistų sukurti panašų požymio pasireiškimą. Sociumas yra itin dinamiškas, ir mes negalime pakartoti jo sąlygų, paveikusių konkretų žmogų.

Be to, reikia atsiminti reakcijos į skirtingus faktorius išrankumą. Žmogų veikia ne tik tikslingai sukuriamos sąlygos, bet ir netikslingo poveikio faktoriai: aplinka, žiniasklaida ir kiti socializacijos agentai. Todėl nei reprodukcinio klonavimo idėjos siekiamas tikslas, nei realizacijos mechanizmai nėra etiški ir moksliškai pateisinami.

Klonavimas naikina genetinę įvairovę

Netiesa

Monozigotiniai dvyniai iki šiol jokios genetinės įvairovės Žemėje neišnaikino. Menkai tikėtina, kad klonavimas vyks dažniau, nei gimsta monozigotiniai dvyniai. Žmogus egzistuoja ne du tūkstančius metų, o daug ilgiau, ir per tą laiką neišnyko, o dvyniai gimdavo. Todėl, net ir, tarkime, per kitus tris tūkstančius metų, abejoju, kad žmonija sugebės tiek asmenų klonuoti.

Kodėl? Jei kalbėsime apie žmogų, tai visų pirma todėl, kad klonavimui būtinos moteriškos kiaušialąstės, be to, gerokai daugiau, nei gamta naudoja normaliam vaikų gimdymui. Todėl šiuo atveju gamtai niekaip neprilygsime, net surinkę visas Žemės moteris. Klonavimas genetinės įvairovės, žinoma, nesunaikins, nes per visą istoriją gimę monozigotiniai dvyniai niekaip nepaveikė žmonių genetinės įvairovės.