Apmaudi teleportacijos realybė: teleportacija jau egzistuoja, tačiau pagrindinė jos panaudojimo problema net ne mokslinė

Tiesą sakant, teleportacija jau egzistuoja. Teorinius jos pagrindus 1935 m. straipsnyje pateikė Einšteinas su kolegomis – Podolskiu ir Rosenu.

Eksperimentiškai tai buvo patvirtinta dešimtajame dešimtmetyje. Jau seniai žinome, kad įmanoma kvantiniu lygiu iš vienos vietos į kitą teleportuoti daleles. Fizikos dėsniai nedraudžia žmonių ar kitų objektų dematerializuoti į siurrealistinį dalelių debesį vienur ir rematerializuoti kur nors toli, tarkime, Arkties ledynuose ar žydinčiuose gėlių laukuose Prancūzijoje. Gamta nedraudžia keliauti į kitą erdvės vietą per trumpą laiką. Tiesą sakant, viena iš giliausių teleportacijos problemų yra ne mokslinė, o filosofinė.

Ar sutiktumėte kaskart numirti, kai reikėtų keliauti į tolimą pasaulio kraštą? Ar nieko tokio, kad tikrieji jums brangių žmonių kūnai būtų sunaikinami, ir kitame gale atkuriami kaip neatskiriamos kopijos?

Pati teleportacijos idėja reikalauja iš pradžių atsakyti – kas mus daro tuo, kas esame. Kai kas tiki, kad kad mūsų asmenybės ir atsiminimai, visa mūsų tapatybė, susieta su smegenų struktūra. Jei smegenys nukopijuojamos idealiai, tada ir žmogus bus tas pats. Bet yra manančių, kad žmoguje yra kažkas neapčiuopiamo. Negalime replikuoti žmogaus, nes negalime replikuoti sielos. Mumyse yra ši neapčiuopiama, vaiduokliška migla, kurią vadiname žmogaus dvasia, o ji nėra susieta su mūsų atomais ar mūsų fiziniu kūnu.

Taigi, kuris požiūris teisingas? Ar jūsų kopija tebesate jūs, jei chemija išlieka ta pati? Ar jūsų kopija yra tiesiog būtybė, turinti jūsų veidą, bet ne jūsų sielą?

Iš pradžių atrodė, kad teleportaciją draus kvantinės mechanikos dėsniai. Norint idealiai nukopijuoti asmenį, reikėtų žinoti tikslią jo atomų vietą ir energiją. Heisenbergo neapibrėžtumo principas teigia, kad tai neįmanoma. Negalima nustatyti tos pačios dalelės poziciją ir energiją, tad, idealios pradinio asmens kopijos padaryti irgi neįmanoma. Bet šį dėsnį galima apeiti.

Kvantinei teleportacijai būtinas dalelių susietumas. Kai dalelės susietos, jų ryšys ypatingas. Kad ir kokiu atstumu viena nuo kitos jos būtų, jos dar viena kitai įtaką. Pakeitus vieną susietos poros dalelę, pasikeičia ir antrosios savybės. Kitaip tariant, jų banginės funkcijos yra sinchronizuotos. Būtent tai ir buvo 1935 metų Einšteino, Podolskio ir Roseno straipsnio tema.

1993 metais atlikti eksperimentai patvirtino, kad taip iš tiesų yra. Trimis atskiromis dalelėmis ir naudodami susietumo fenomeną, tyrėjai sugebėjo perduoti vienos dalelės informaciją kitai, iš esmės, padarydami idealią pradinės dalelės kopiją. Naudojant tokį metodą, pradinė dalelė (įprastai – fotonas) būna sunaikinama. Tokio tipo teleportacija norimu atstumu transportuojama informacija o ne pati medžiaga. Duomenys apie vieną dalelę perkeliami kitai dalelei, kuri pasitarnauja kaip drobė. Teleportuojantis šia kvantine technologija, pradinis, originalusis jūs būtumėte ištrintas. Erdve keliautų tik duomenys apie tai, kas esate ir paskirties taške būtumėte surenkamas iš naujo. Ar bent jau kaip kažkas, turintis jūsų veidą ir manieras.

Teleportacija susijusi su nužudymu. Prieš žengdami į mašiną, privalote paklausti savęs, ar turite sielą. Ar esate kas nors daugiau, nei vien materiali rausva smegenų masė ir plaukuotas kūnas su karštu, pulsuojančiu krauju.

Jei tikite, kad tokio dalyko kaip siela nėra, ženkite vidun. Užmerkite akis saulėtiems Kalifornijos keliams ir atverkite spalvingiems Indijos miestams, kvapnių prieskonių ir religinių pasakojimų kraštui. O galite atsimerkti netgi visai kitoje planetoje. Vokus apšvies svetimos žvaigždės šviesa, ore tvyrant kito pasaulio unikalių augalų kvapams.

Bet susietumas yra neįtikėtinai sudėtingas, ypač atsimenant neįsivaizduojamai didelį žmogaus kūną sudarančių atomų skaičių. Teleportacija yra tikslus metodas, tačiau labai sudėtingas ir jam reikia įspūdingai daug energijos. Tad, nieko nuostabaus, kad buvo sukurta konkuruojanti idėja. Šioje „klasikinio teleportavimo“ idėjoje jokio kvantinio susietumo nereikia visai.

Klasikinėje teleportacijoje naudojama penktoji medžiagos būsena — Bose-Einsteino kondensatas (BEC). Svarbiausias BEC bruožas – neįtikėtinas šaltis. Jis šaltesnis netgi už kosmoso šaltį. Jį galima rasti laboratorijose, kur atomai atšaldomi iki vos kelių milijardųjų kelvino dalių virš absoliutaus nulio.

Tai siūloma atlikti taip: paimami rubidžio atomai ir suteikti jiems BEC būseną.

Materijos srautas (irgi iš rubidžio atomų), kontaktuodamas su BEC, stengsis sumažinti savo energiją iki BEC lygio.

Visa perteklinė energija konvertuojama į šviesos blyksnį, kuriame yra materijos srauto informacija. Tada ši šviesa keliauja šviesolaidžiu, patenka į kitą BEC, ir tada atkuriamas originalus materijos srautas.

Pažangesnėje klasikinės teleportacijos versijoje, mašina nuskenuotų jūsų kūną ir informaciją įrašytų. Nors toks būdas gali būti perspektyvesnis už kvantinį metodą, klasikine teleportacija idealios kopijos gauti nepavyktų, nes trilijonų trilijonų kūno atomų būsenos nebūtų įrašytos tiksliai.

Lig šiol pavyko teleportuoti fotonus, kalcio ir berilio atomus. Kitas žingsnis – gyvo organizmo, tarkime viruso, ar panašaus sudėtingumo molekulės teleportavimas. Bet didėjant teleportuojamam objektui, tai atlikti vis sudėtingiau. Kai kurie mokslininkai mano, kad teleportuoti tokį sudėtingą makroobjektą kaip žmogus, niekados nebus įmanoma. Bet visi teleportavimo patobulinimai kartu patobulina ir kvantinį skaičiavimą, kadangi abu paremti kvantinės mechanikos principais. Kol kas nepanašu, kad kelionės bus tokios paprastos, kad tiesiog žengsime mašinon, o išeisime kur nors kitur lyg niekur nieko. Kol kas arčiausiai persikėlimo į kitą vietą akimirksniu yra yra virtualūs pasauliai, su simuliuotais kraštovaizdžiais.

Ir tai tik į gera. Palikti savo gimtus kūnus vien tam, kad atsirastum kažkur kitur, atrodo pernelyg didelė kaina. Teiginys, kad teleportacija įmanoma reiškia ne tik žmogaus proto triumfą, bet ir tai, kad žmonija neturi sielos. Gal geriau keliauti labiau tradiciniais būdais ir sugaišti šiek tiek laiko šioje Žemėje, nei prarasti save visiškai. Tačiau kai kuriems smalsumo patenkinimas tokios rizikos gali būti vertas.