Statinės elektros fenomeną tebegaubia paslapties šydas

Statinės elektros fenomenas žinomas ir tyrinėjamas ne vieną tūkstantmetį – pirmieji mėginimai perprasti šį reiškinį siekia dar antikinės Graikijos laikus. Tačiau tūkstantmečiai šio reiškinio sampratos pamatai Šiaurės Vakarų universiteto tyrėjų kolektyvui nepasirodė pakankamai patikimi. Fenomenui ištirti mokslininkai pritaikė paviršiaus potencialų mikroskopijos metodą (angl. – „surface potential microscopy“ arba „Kelvin probe force microscopy“, sudariusį sąlygas objekto paviršiuje stebėti varijuojančius nelygiai pasiskirsčiusių krūvių lygius.

Tyrėjai pastebėjo, jog šie krūviai objekto paviršių dengia visai ne tolygiai ir vienodai, kaip kad buvo manoma iki šiol. Pasirodo, teigiamą ir neigiamą krūvį nešančios dalelės yra susigrupavusios, o tos grupės po visą objekto paviršių yra išsibarsčiusios labai netolygiai. Tad daiktams susilietus persiduoda ne pavieniai krūviai, o krūvį turinčių dalelių grupės.

Kalbant kasdiene kalba, tai reikštų, jog į plaukus trinant pripūstą balioną, plaukai pradeda styroti todėl, jog trynimo metu vyksta apsikeitimas ne krūviais, o mažyčiais medžiagos kiekiais – mikroskopiniai baliono fragmentai prikimba prie plaukų ir suardo elektrostatinį šukuosenos „kraštovaizdį“. Šis procesas ir sukuria mislingą elektrinės kilmės trauką tarp „suardytojo kraštovaizdžio“ ir aplinkinių daiktų, kurią vadiname statine elektra.

Apsikeitimas medžiagos kiekiais publikacijoje grindžiamas pakankamai nepriekaištingai. Tačiau, kaip ir bet kuris fundamentalius tam tikrų reiškinių sampratos pamatus sujudinantis panašaus kalibro atradimas, šis taipogi turėtų sukelti ir neabejotinai sukels klausimų audrą. Kaip ir kodėl egzistuoja tos neigiamų ir teigiamų krūvių grupės? Ar įrodymas, kad tokios grupės egzistuoja, pakankamai paaiškina statinės elektros fenomeną?

Panašu, jog šis fenomenas dar nėra perprastas iš pagrindų. Galbūt todėl mokymuisi bei atradimams galo ir nėra, ir nematyti.