<p>Johnui Archibaldui Wheeleriui priskiriamas posakis „Jei per dieną neradote nieko keisto, tai buvo nekokia diena.“ Bet antra vertus, keistumas buvo Wheelerio duona kasdieninė. Būnant <a href="http://www.princeton.edu/main/news/archive/S20/82/08G77/">vienu iš žymiausių XX a. fizikos teoretikų</a>, dalykai, su kuriais jis kasdien susidurdavo – <a href="http://www.technologijos.lt/n/mokslas/fizika/S-29360">Einšteino reliatyvumo</a> lankstoma erdvė ir laikas, <a target="_blank" href="http://www.newscientist.com/article/mg20627596.000-seven-wonders-of-the-quantum-world.html">kvantų fizikos</a> netikrumas ir neįmanomumas – daugelio paprastų mirtingųjų protuose kelia sumaištį.</p> <p>Tačiau viena 1978-ųjų diena netgi Wheeleriui buvo ypatinga. Tada jam pirmą kartą šovė labai keista mintis patikrinti tikėtiną fotonų elgesį. Pusšimčiu metų anksčiau, kvantų fizikai padarė išvadą, kad šviesa – iš tiesų, viskas kvantų pasaulyje – turi dvigubą charakterį. Kartais ji elgiasi kaip dalelės, lekiančios aiškiu keliu, o kartais įgauna amorfišką, erdvę pripildantį bangos pavidalą. Tad Wheeleriui kilo klausimas: kas ją verčia elgtis vienaip ar kitaip ir kada tai vyksta?</p>