Prie Nobelio fizikos premija įvertinto Higso bozono atradimo prisidėjo ir trys lietuvių mokslininkų kolektyvai

– Profesoriau, kas yra Higso bozonas ir ką jis paaiškina? Kodėl jis vadinamas „dieviškąja dalele“?

– Higso bozonas yra dalelė, kuri užtikrina, kad visos mūsų pasaulį sudarančios dalelės sąveikauja su Higso lauku, susiformavusiu Didžiojo sprogimo metu. Kitaip tariant, Higso bozonas užtikrina kliūtį, kai dalelė juda erdvėje (galima įsivaizduoti, kaip žmogus eitų per vandenį, orą ar kokį kitą skystį, kuris jam šiek tiek trukdytų eiti). Kuo stipresnė žmogaus sąveika su skysčiu, tuo lėčiau jis juda, lyg jo masė būtų didesnė. Lygiai taip pat elgiasi ir dalelės, judėdamos Visatą apimančiame Higso lauke.

– Kodėl šis atradimas toks svarbus, kad gavo tokį garbingą apdovanojimą?

– Šis atradimas svarbus tuo, kad pagaliau suvokta, kodėl mūsų pasaulis yra toks, kokį matome, nes paaiškinimas, kodėl dalelės turi masę, iš esmės atsako, kodėl egzistuoja gravitacija. Jei bandytume sakyti labai populiariai, galima būtų prisiminti mokyklinį humorą, kad gravitacija buvo atrasta tuo metu, kai ant Newtono nukrito obuolys. Taigi Francois Englert'as ir Peteris Higgsas paaiškino, kodėl tas obuolys nukrito.

– Koks Jūsų vadovaujamos komandos indėlis? Ką lietuviai darė?

– Sakyti, kad tai komanda, kuriai aš vadovauju, per daug, nes darbuose dalyvavo kelios komandos. Mes tik buvome tie, kurie pirmieji įsijungė į darbus, susijusius su didžiuoju hadronų greitintuvu CERN laboratorijoje. Tai buvo gana seniai, dar 1997 m., kai buvo mėginama išsiaiškinti, kokie puslaidininkiniai detektoriai geriausiai tinka arčiausiai to taško, kuriame susiduria visos susmogiamos dalelės (ar protonai, ar švino branduoliai).

Nuo 2004 m., kai Lietuva pasirašė bendradarbiavimo sutartį su CERN, matematikai, informatikai, vadovaujami prof. Algimanto Juozapavičiaus, dalyvavo duomenų apdorojimo ir pačios sistemos priežiūros darbuose. Taip pat dirbo ir VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto darbuotojai – jie prisijungė prie pačių eksperimentinių rezultatų interpretacijos. Taigi iš esmės tai trys komandos. Jau 2002 m. buvo padaryta išvada, kad šį prietaisą reikia tobulinti, nes jame esantys detektoriai susidėvės, o tuo metu, kai reikės keisti, jie turės būti sukurti daug geresni. Mūsų komanda dėmesį skiria tam.

– Ar galima manyti, kad be lietuvių mokslininkų indėlio nebūtų ir šios Nobelio premijos? Kiek svarus mūsų fizikų indėlis?

– Taip negalima sakyti, nes šiuose darbuose dalyvavo tūkstančiai mokslininkų. Be to, nepakeičiamų žmonių nėra. Lietuvos mokslininkams garbė, kad net moksliniame straipsnyje, kuriame paskelbta, jog Higso bozonas identifikuotas per kompaktinių miuonų solenoidų eksperimentą, yra keturios lietuviškos pavardės. Tai rodo, kad lietuvių indėlis pastebėtas, bet nereiškia, kad be jo nebūtų viso darbo.

– Profesoriau, ar šis atradimas pritaikomas moksle, gyvenime? Ar toliau vyks eksperimentai?

– Eksperimentai vyks ir toliau. Atradus Higso bozoną, padėtas taškas standartiniu vadinamame elementariųjų dalelių modelyje. Kita vertus, tai naujas siūlas, už kurio traukiant turi būti įrodytas jau kitas teoretikų numatytas modelis, vadinamas supersimetriniu modeliu, iš kurio išplaukia, kad gali egzistuoti ir dalelės, kurių negalime pastebėti naudodamiesi elektromagnetine spinduliuote.

O astronomai jau teigia, kad galaktikų ir galaktikų klasterių tyrinėjimai rodo, jog egzistuoja tokia medžiaga, kuri hipotetiškai pavadinta tamsiąja materija. Taigi prieš akis – kiti žingsniai, kurie ir buvo numatyti kuriant didįjį hadronų greitintuvą: toliau bus ieškoma tų dalelių, kurios yra tamsiosios materijos sudėtinės dalys.

LRT radijo laida „Ryto garsai“