Nauja „Einšteino“ lygtis rodo, kad raktas nuo kvantinės gravitacijos – kirmgraužoje

Kaip bebūtų, šie darbai dar labiau pabrėžia susietumo svarbą tikrovės pažinimui. O būtent, ER=EPR nušviečia debatus dėl kvantų mechanikos interpretavimo. Standartinis kvantinis požiūris (Kopenhagos interpretacija) pabrėžia stebėtojo svarbą, kuris, matuodamas „kolapsuoja“ daugelį kvantinių galimybių į vieną apibrėžtą rezultatą. Bet alternatyvi Everetto (arba „daugelio pasaulių”) interpretacija teigia, kad įvyksta visos galimybės — tačiau bet kuris stebėtojas patiria tik vieną iš daugybės galimų įvykių atsišakojimą.

Everetto interpretacijoje, galimybių debesies (banginės funkcijos) kolapsas niekada nevyksta. Sąveika (tai yra, matavimai) tiesiog susieja sąveikaujančius objektus. Tikrovė tada tampa „sudėtingu susietumų tinklu“. Iš principo visi šie susietumai gali būti apversti, tad niekas iš tiesų nekolapsuoja — ar bent jau būtų klaidinga teigti, kad kolapsas yra negrįžtamas. Tačiau standartinis neišvengiamo kolapso požiūris praktikoje veikia kuo puikiausiai. Neįmanoma „atsukti“ daugybės realiame gyvenime vykstančių sudėtingų sąveikų. Kitaip tariant, Susskindas sako, jog ER=EPR rodo, jos du požiūriai į kvantinę realybę „vienas kitą papildo“.

Susskindas tiria technines susietumo veikimo su daugeliu objektų detales ir aprašo susietumo ir kirmgraužų sulyginimo implikacijas. Pavyzdžiui, kaip ir anksčiau, tai reiškia, kad per kirmgraužų neįmanoma panaudoti informacijos perdavimui erdve greičiau už šviesą. Pavyzdžiui, Alisa ir Bobas negali siųsti vienas kitam žinučių per jų JB jungiančias kirmgraužas. Tačiau jeigu jie išties nori šnektelėti,jie gali šokti į savo JB ir susitikti kirmgraužos viduryje. Toks susitikimas nepaneigiamai patvirtintų ER=EPR idėją, nors Alisai ir Bobui kiltų problemų su straipsnio pateikimu.

Tuo tarpu randasi daug straipsnių apie ER=EPR ir kitus darbus, susijusius su gravitacijos — erdvėlaiko geometrijos — ryšį su kvantiniu susietumu. Viename naujame straipsnyje, Caltech fizikas ChunJun Cao, Sean M. Carroll ir Spyridon Michalakis bando parodyti, kaip erdvėlaikis gali būti „pastatytas“ iš didelio kvantinio susietumo tinklo vakuume. „Šiame straipsnyje stengiamės išvesti pačios erdės egzistavimą ir jos savybes iš kvantinio apibrėžimo, naudodami susietumą,” rašo jie. Jie parodo, kaip pokyčiai „kvantinėse būsenose“ — grynai kvantiniai tikrovės apibrėžimai — gali būti susieti su erdvėlaikio geometrijos pokyčiais. „Šia prasme,” rašo jie, „gravitacija, panašu, natūraliai kyla iš kvantų mechanikos.”

Cao, Carroll ir Michalakis pripažįsta, kad jų būdas neišsamus, jame yra prielaidų, kurios dar turės būti patvirtintos. „Tai, ką atlikome, dar labai preliminaru ir remiasi spėlionėmis,” rašo Carroll tinklaraštyje. „Neturime išsamios visko teorijos, ir netgi tame, ką turime, nemažai spekuliacijų ir nepakankamai nuodugnių skaičiavimų.”

Kaip bebūtų, tarp daugelio fizikų sklando atsivėrusio kvantinės mechanikos ir gravitacijos suvienijimo kelio nuojauta. Jei tai teisingas kelias, pažymi Carroll, tada gravitaciją iš kvantų mechanikos išgauti nesunku — tai „automatika“. O ir Susskindas mano, kad ir kelias link kvantinės gravitacijos — per kirmgraužas — rodo, kad šių dviejų teorijų vienovė gilesnė, nei spėjo mokslininkai. ER=EPR rodo, kad „kvantų mechanika ir gravitacija susijusios daug tvirčiau, nei mes (ar bent jau aš) kada įsivaizdavome”, sako jis.

Tom Siegfried
www.sciencenews.org