Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Iš ugnikalnio išsiveržusi lava yra tokia karšta, kad joje galėtų sudegti kai kurios atliekos. Kai Havajų Didžiojoje saloje 2018 metais išsiveržė Kilauea, lavos temperatūra siekė net 1100 laipsnių paga Celsijų. Tai yra karščiau nei Veneros paviršius, o tokios temperatūros užtektų daugumai uolienų išlydyti. Be to, būtent panašioje temperatūroje atliekų deginimo krosnyje utilizuojamos atliekos (apie 1000–1200 laipsnių pagal Celsijų). Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Tačiau ne visa lava yra vienodos temperatūros. Išsiveržimo Havajuose metu išbėgo lava, vadinama bazaltu. Bazaltas yra žymiai karštesnis ir skystesnis nei dauguma lavų, išsiveržiančių iš ugnikalnių – kaip, pavyzdžiui, dacito lava, kuri išsiveržia iš šv. Elenos kalno JAV. Pavyzdžiui, 2004–2008 metais šv. Elenos kalne vykusių išsiveržimų metu lavos temperatūra siekė 704 laipsnius pagal Celsijų. Neskaitant temperatūros, yra ir daugiau priežasčių, dėl ko nederėtų deginti atliekų ugnikalniuose. Pirma, nors 1100 laipsnių pagal Celsijų karščio lava gali išlydyti daugumą medžiagų, esančių mūsų atliekose, įskaitant maisto pakuotes, popierių, plastiką, stiklą ir kai kuriuos metalus, ji nėra pakankamai karšta, kad išlydytų kitas dažnai pasitaikančias medžiagas – įskaitant plieną, nikelį ir geležį. Antra, pasaulyje nėra daug ugnikalnių, kurie turėtų lavos ežerus – kitaip tariant kraterius, pilnus lavos, į kuriuos galima būtų pilti atliekas. Iš tūkstančių Žemėje esančių ugnikalnių, vos aštuoni turi aktyvius lavos ežerus. Tarp jų yra Kilauea, Erebusas Antarktidoje bei Niragongas, esantis Kongo Demokratinėje Respublikoje. Aktyviausi ugnikalniai turi kraterius, pilnus uolienų ir atvėsusios lavos (kaip antai šv. Elenos kalnas), o kai kurie pripildyti vandeniu – kaip pavyzdžiui Oregono kraterio ežeras. Trečioji problema yra ta, kad net ir atliekų pylimas į minėtus aštuonis ugnikalnius būtų labai pavojingas darbas. Lavos ežerai yra padengti vėstančios lavos pluta, tačiau po šia pluta lava skysta ir itin karšta. Jeigu uolienos ar kitos medžiagos nukristų ant lavos ežero paviršiaus, jos pramuštų plutą, sudrumstų po ja esančią lavą bei sukeltų sprogimą. Tai nutiko Kilauea 2015 metais: uolienų blokai iš kraterio kraštų įkrito į lavos ežerą ir sukėlė didžiulį sprogimą, kurio metu uolienos ir lava buvo išspjauti iš kraterio. Jeigu supiltumėte atliekas į lavos ežerą, tektų vengti ir liepsnojančių atliekų, ir lavos. O jei pilti atliekas į lavos ežerą būtų saugu – kas nutiktų su atliekomis? Kai atliekos, plastikas ir metalai dega, jie išskiria daugybę toksiškų dujų. Ugnikalniai ir taip išskiria daugybę toksiškų dujų – įskaitant sierą, chlorą ir anglies dioksidą. Joms susimaišius su iš atliekų susidariusiomis dujomis, toks mišinys būtų dar pavojingesnis žmonių sveikatai ir augalams. Galiausiai, dauguma vietinių bendruomenių vietoves aplink ugnikalnių laiko šventomis. Pavyzdžiui, Kilauea ugnikalnio Halema‘uma‘u krateris yra laikomas havajiečių ugnies deivės Pele namais, o aplink esanti vietovė havajiečiams yra šventa. Šiukšlių pylimas į ugnikalnį šioms bendruomenėms būtų didžiulis įžeidimas. |