Vandenyno gelmėse mokslininkai aptiko keistais dalykais mintančias kirmėles

Giliuosius vandenis tiriantys mokslininkai pirmą kartą šiuos gyvius aptiko 2002 m. Jie augo ant banginio skeleto beveik 3000 m gylyje Monterėjaus įlankoje, Kalifornijoje. Giluminio nardymo robotas ištraukė mėginius, o juos ištyrus paaiškėjo, kad ten visai ne augalai, o kirminai, mintantys kaulais, dabar oficialiai vadinami Osedax. Išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia „kaulų graužikai“.

Kai mokslininkai išsiaiškino, kaip jų ieškoti, prasidėjo rimtos kaulus ėdančių kirmėlių, dar vadinamų kirmėlėmis-zombiais, paieškos. Komandos traukia negyvus, į krantą išmestus banginius ir nardina juos atgal į gelmes. Specialūs įrenginiai į jūros dugną meta gyvūnų – kiaulių, karvių, kalakutų – kaulus, o po kelių mėnesių ar metų juos ištraukia, kad išsiaiškintų, kas jose įsiveisė.

„Iš esmės, kad ir kur numetame kaulus, visur randame šių kirmėlių“, – sako Gregas Rouse'as iš Scrippso okeanografijos instituto San Diege. Jis – vienas iš komandos, radusios ir aprašiusios Osedax, narių.

Iki šiol visame pasaulyje rasta daugiau kaip 30 rūšių. Štai kaulus ryjanti kirmelė Osedax mucofloris pirmą kartą rasta prie Švedijos krantų. Osedax fenrisi buvo aptiktas netoli hidroterminės versmės daugiau kaip 2 000 m gylyje Arktyje. 2020 m. gyviui suteiktas šiauriečių dievo Lokio sūnaus, vilko Fenrio vardas.

Kaulus ryjančios kirmelės gali būti įvairaus dydžio: ilgio sulig pirštu arba net mažesnės už blakstienas. Plika akimi matomi kirminai – dažniausiai patelės. Patinai įprastai būna maži ir kaulų neėda. Net kelios dešimtys ar šimtai jų gyvena patelės gleivinėje ir laukia, kol išsiris jos kiaušinėliai, kad galėtų juos tuoj pat apvaisinti.

Visą energiją šie mažyčiai patinai gauna iš motinų per kiaušinių trynius. Išsekus energijos atsargoms, jie miršta. „Mes juos vadinome kamikadzėmis“, – sako į pensiją išėjęs evoliucijos biologas iš Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų instituto Kalifornijoje Robertas Vrijenhoekas. Jis taip pat priklausė pradinei Osedax paieškos komandai.

Viena rūšis, Osedax priapus, elgiasi kiek kitaip. G.Rouse'as ir jo kolegos ją pavadino senovės graikų vaisingumo dievo, vaizduojamo erotinėse freskose, vardu. Šie patinai panašaus dydžio kaip ir patelės ir turi ilgą, ištemptą straubliuką, kuriuo pasiekia kaulą.

„Aš tai vadinu klaidžiojimu po kaulą“, – sako G.Rouse'as. Suradę pateles, šie patinai išleidžia spermą kurią laiko galvose.

Kad galėtų maitintis, Osedax, pasigaminę rūgštį, išgraužia skyles kauluose. Paleontologai, siekdami išsiaiškinti, kada išsivystė Osedax kirmėlės, 100 mln. metų senumo pleziozauro, vieno iš milžiniškų jūrinių roplių, kadaise klajojusių po vandenyną, suakmenėjusiuose kauluose rado išgraužtas skyles.

Genetiniai tyrimai patvirtina teoriją, kad Osedax kirmėlės egzistavo bent jau nuo kreidos periodo – gerokai anksčiau, nei atsirado banginių skeletai, kuriais buvo galima maitintis.

Nepaisant visų atrastų naujų rūšių, kol kas dar nebuvo rasta nė viena Osedax lerva. Neaišku, kaip kirminai randa kaulus. Manoma, kad jie gali dreifuoti tol, kol suranda skeletą – galbūt jas veda vandenyje sklindančios cheminės medžiagos.

Osedax DNR tyrimai rodo, kad šie kirminai gyvena didžiulėse, tarpusavyje susijusiose populiacijose, ir šokinėja nuo vieno maitėdų jau sudoroto skeleto prie kito: „Manome, kad Osedax tikriausiai tiesiog šokliuoja per visą vandenyną“, – sako R.Vrijenhoekas.

Parengta pagal „The Guardian“.