„Virusai-zombiai“ atgaivinti iš Sibiro amžinojo įšalo: kiek tai pavojinga žmonėms?

Naujame tyrime mokslininkai ieškojo senovinių virusų keliose Sibiro vietose, įskaitant dvi upes.

Po šaltu Arkties dirvožemiu slypi užšalusi virusų, bakterijų ir grybelių sporų sriuba. Skirtingai nuo ledinių likučių šaldiklio apačioje, kai kurie iš šių mikrobų nesąveikavo su mūsų biosfera dar gerokai anksčiau nei senovės egiptiečiai pastatė Gizos piramides. Tačiau kaistant planetai, šie amžinajame įšale užrakinti mikrobai pradeda ištrūkti.

Tačiau ar naujai atitirpę mikrobai gali „pabusti" ir ką nors užkrėsti? O kokią potencialią grėsmę jie kelia žmonių ir aplinkos sveikatai? Į šiuos klausimus tarptautinė mokslininkų komanda ieško atsakymų naujame tyrime, kurį galima rasti išankstinėje duomenų bazėje „bioRxiv".

Ligų protrūkiams dėl amžinojo įšalo tirpsmo neturi precedento. Remiantis 2021 m. žurnale „Frontiers in Veterinary Science" paskelbtais tyrimais, Sibiro šiaurės elnių bandos periodiškai užsikrečia juodlige dėl ištirpusio amžinojo įšalo bakterijų. Problema šiuose regionuose paveikė ir keletą žmonių.

Naujam tyrimui, kuris nebuvo recenzuotas, mokslininkai iš septynių amžinojo įšalo mėginių ir dviejų vandens mėginių, paimtų iš Sibiro upių, išskyrė 13 naujai aprašytų virusų. Trys iš virusų – mamuto Megaviruso, mamuto Pithoviruso ir mamuto Pandoraviruso – buvo rasti 27 000 metų senumo suakmenėjusioje mamuto vilnoje. Kiti buvo aptikti senovės Sibiro vilko užšalusiame žarnyne.

Laboratorijoje mokslininkai kruopščiai atšildė mikrobus ir suskirstė jų genomus. Tada jie užkrėtė amebų ląsteles naujai pažadintais virusais. Nepaisant to, kad jiems buvo iki 48 000 metų, keli virusai sugebėjo daugintis amebose, todėl jos sprogo ir išskyrė naujas virusines daleles.

„Tie, kuriuos atgaiviname, nekelia jokio pavojaus; jie užkrečia tik amebas", – „Live Science" sakė Jeanas-Michelis Claverie, Aix-Marseille universiteto (Prancūzija) mikrobiologas ir naujo tyrimo bendraautoris. „Tačiau jų buvimas ir perdavimas rodo, jog senovės virusai, užkrečiantys gyvūnus/žmones, vis tiek gali būti infekuojantys".

Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė amebas užkrečiantiems virusams, nes amebos yra geri pavyzdiniai organizmai ir dėl to, kad būtų minimali rizika jiems atsitiktinai išplisti per laboratorijos darbuotojus. „Mes naudojame amebos milijardo metų evoliucinį atstumą nuo žmonių ir kitų žinduolių kaip geriausią įmanomą apsaugą", – rašė jie leidinyje.

Arkties amžinojo įšalo virusų tyrimų anksčiau buvo atlikta nedaug. Tačiau autorių teigimu šis tyrimas paneigia senesnę hipotezę, kad amžinajame įšale yra nedaug gyvybingų mikrobų; be virusų, kuriuos jie atgaivino, komanda rado daugybės kitų rūšių pėdsakų, įskaitant raupų ir herpeso virusus.

Tačiau jei viena iš šių padermių pabustų ir užkrėstų žmones, šiuolaikinės vakcinos greičiausiai suteiks tam tikrą apsaugą. Didžiausią riziką, anot autorių, kelia nežinomi virusai. Kaip ir SARS-CoV-2, už COVID-19 atsakingas patogenas, šie mikrobai gali greitai plisti per populiaciją, kuriai trūksta natūralaus imuniteto, ir sukeltų pandemiją. Tokį virusą reikėtų tirti ir suprasti tada, kai jis užkrėstų žmones, todėl vakcinos kūrimas būtų sudėtingas.

Šiuo metu dėl politinių neramumų regione sustabdomas naujų amžinojo įšalo mėginių rinkimas. „Dėl Rusijos ir Ukrainos karo visas mūsų bendradarbiavimas dabar sustabdytas", – paaiškino J. M. Claverie ir pridūrė, kad jo laboratorija ir toliau tirs turimus virusus. Ir jie tikisi, jog įmonės, vykdančios Sibiro amžinojo įšalo gręžimo ir kasybos darbus, elgsis atsargiai – pavyzdžiui, stebės neįprastas ligas ir įrengs atitinkamas karantino patalpas.

„Mes tikime, kad bet kokios rūšies virusai gali išgyventi amžinajame įšale", – sakė J. M. Claverie.