Lietuvoje dešimtmečio įvykis: surasti paslaptingi gamtos sutvėrimai mena dinozaurų laikus

Naują nėgių rūšį Lietuvoje atradęs ichtiologas, daktaras Robertas Staponkus pastebi, kad, apskritai, nėgės yra gan prastos plaukikės – net ir žuvitakiu užtvanką įveikia iki 5 proc. šių migruojančių žuvų. Keliauti Lietuvos upėmis ir upeliais joms labai sunku, nes iš viso šalyje pristatyta apie 1,5 tūkst. užtvankų. Paprastiems žmonėms labiau gyvatę negu žuvį savo išvaizda primenančios nėgės vienu aspektu yra panašios į lašišas – jos migruoja Lietuvos upėmis, kad galėtų išneršti, o po neršto žūva.

Užtvankos užkerta kelią tūkstančius metų įprastai kelionei

Iki R. Staponkaus atradimo Lietuvoje buvo žinomos trys nėgių rūšys – dažniausiai pasitaikanti upinė, retesnė mažoji ir labai reta jūrinė. Mokslininkas su kolegomis Žemaitijoje atrado ukraininę nėgę – prieš milijonus metų vykusių ledynmečių palikimą. Anot ichtiologo, paprastai ukraininės nėgės dabar gyvena kalnų pašlaitėse tekančiuose upeliuose, mėgsta šaltą vandenį. Tad atrasti šią rūšį Šventosios upėje ir Blendžiavos upelyje buvo netikėta. Atradimą patvirtino molekuliniai genetinės medžiagos tyrimai – nėgių genome užkoduota informacija.  

Apskritažiomenių, kuriems priklauso ir nėgės, grupė gamtoje egzistuoja jau 500 milijonų metų. Kitaip tariant, dinozaurai išnyko, o nėgės liko – jos yra itin archajiškas sutvėrimas, puikiai sugebėjęs prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų. Kita vertus, anot mokslininkų, Lietuvos upes varžančios užtvankos gerokai apsunkina nėgių gyvenimą – žuvys negali judėti maršrutais, kuriais plaukė neršti tūkstančius metų.

„Dėl to Mažojoje Lietuvoje tik iš pasakojimų žinome apie seną nėgių sezono tradiciją – visas Kuršių kraštas švęsdavo, kai šios žuvys pasirodydavo upėse. Jos būdavo gaudomos specialiais bučiais, rūkomos ir valgomos. Rūkyta nėgė yra itin kaloringas patiekalas, todėl ši žuvis buvo vertinama labiau negu ungurys“, – atskleidžia R. Staponkus ir priduria, kad nėgių valgymo paprotys vis dar gyvuoja kaimyninėje Latvijoje, kur šių žuvų yra gausiau. Latviai jas vertina kaip ypatingą delikatesą.

Žvejyba griežtai reguliuojama

Lietuvoje nėgės yra saugomos pagal Berno konvenciją ir Europos Buveinių direktyvą. Už nelegalų nėgių gaudymą yra skiriamos baudos. 

Upines nėges žvejai verslininkai gaudo Nemuno žemupyje, Šventosios upėje ir Kuršių mariose, naudodami nėgines gaudykles, bučiukus. Leidžiamų sužvejoti nėgių kiekis ribojamas, nėges draudžiama žvejoti nuo vasario 1 d. iki rugsėjo 15 d.

Žvejai mėgėjai nėges gali gaudyti tik turėdami žvejo mėgėjo kortelę ir laikydamiesi limituotos žvejybos sąlygų: žvejyba leidžiama  tinkliniu samčiu iki 1 m skersmens arba 5 bučiukais. Žvejoti leidžiama tik nuo balandžio 1 d. iki balandžio 30 d. ir nuo birželio 1 d. iki gruodžio 31 d. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti 50 vnt. upinių nėgių. Draudžiama žvejoti arčiau kaip 50 m nuo tvenkinių vandens nuleistuvų (užtvankų) ir šliuzų. Tiesa, nėgių žvejyba nėra labai populiari žvejų mėgėjų tarpe, išduodamas žvejo mėgėjo korteles galima skaičiuoti dešimtimis.

Galioja ir kita nėgių apsaugai skirta Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių nuostata, - draudžiama gaudyti nėgių vingilius, kurie anksčiau naudoti kaip masalas plėšriųjų žuvų žvejyboje.

„Žinoma, brakonieriavimo problema Lietuvoje neišnyksta. O užtvankos yra tarsi pagalba brakonieriams, nes net ir žuvitakiais nėgės neužkyla – tiesiog susispiečia prie dirbtinių užtvarų. Čia brakonieriai jas gali tiesiog semte semti ir masiškai naikinti šių archajiškų gyvūnų populiaciją“, – įspėja pašnekovas.

Nėgių gyvenimas pilnas stebinančių faktų

Daugybę valandų nėgėms tyrinėti skyręs Klaipėdos universiteto mokslininkas R. Staponkus yra įsitikinęs, kad tai – ypatingas gyvūnas. Paprastiems žmonėms gali pašiurpti oda išgirdus, kad suaugusios upinės ir jūrinės nėgės prisisiurbia prie didesnių žuvų tarsi dėlės. Raginiais dantimis ir stipriu dantimis padengtu liežuviu jos pragraužia odą ir minta kito gyvūno audiniais bei krauju.  

O iki tol nėgės didžiąją gyvenimo dalį, apie 5 metus, praleidžia lervos stadijoje, kai neturi akių, maitinasi filtruodamos vandeniu plaukiančias organikos daleles.

Nėgės lervą žmonės nuo seno yra įpratę vadinti vijūnu, nors mokslinis pavadinimas – vingilis. Įdomu tai, kad vingilių gleivės yra nuodingos – tai padeda joms apsisaugoti nuo plėšrūnų.

Ypač įspūdingi yra nėgių neršto ritualai. Susitelkusios nėgės ima kartu ruošti lizdą ikrams. Tam jos net prisisiurbia prie akmenėlių ir ima juos gabenti kartu su savimi, kad dugne suformuotų duburį, kuriame galėtų užsilaikyti apvaisinti ikrai. Paruoštame lizde patinėliai apsiveja kūnais pateles ir sudaro kilpas. Judant srovėje iš patelių išspaudžiami ir apvaisinami ikrai, kurie iškart nusėda į lizdą. Po šio poravimosi šokio nėgių patelės ir patinai žūva. „Jau plaukdamos į nerštavietę nėgės sunaudoja labai daug gyvybinės energijos. Po neršto joms tiesiog nebelieka jėgų ir jos žūva, kad milijonus metų gyvuojantį gyvenimo ratą galėtų tęsti nauja karta“, – sako R. Staponkus, pripažįstantis, kad per pastarąjį šimtmetį žmonių sukurtos kliūtys ir elgesys nėgėms padarė didelės žalos. 

Įkvepia pavyzdys: nelikus užtvankos, upė ėmė atgyti

Kita vertus, mokslininkas Lietuvoje mato ir pozityvių ženklų. Pavyzdžiui, Salanto upėje prieš pusantrų metų išardyta sena užtvanka, tad dabar ši upė sparčiai atsigauna. „Apie tikruosius pokyčius bus galima kalbėti dar po poros metų, kai upė visiškai persitvarkys, atsinaujins bioįvairovė. Salantas įteka į Miniją ir yra už ją gilesnis, o žuvys mėgsta kur giliau. Pakalbėjus su vietiniais žvejais jau dabar galima susidaryti įspūdį, kad užtvankos išardymas žuvims atvėrė svarbų kelią. Pirmasis ryškus to įrodymas – sugautas šlakis – lašišinių šeimai priklausanti praeivė žuvis, atplaukianti neršti iš Baltijos jūros“, – teigia R. Staponkus. Beje, Blendžiavos upelis, kuriame ichtiologas atrado ukraininių nėgių, yra Salanto upės intakas.

Būtent Salantų miestelyje, Kretingos rajone, neseniai buvo išardyta didelė betoninė užtvanka. Žuvims ir kitiems organizmams vėl atsivėrė 46 kilometrai Salanto upės ir jos intakų. Projekto iniciatoriai šį žingsnį atkuriant upės vientisumą pavadino visų ekologų laimėjimu, o užtvankos demontavimo darbai buvo atliekami neslepiant lūkesčių, kad į Salanto aukštupį grįš neršti gausūs migruojančių žuvų ir nėgių būriai, pagausės žuvų ištekliai, pagerės upėje aptinkamų kitų retų rūšių būklė.

Ekspertų teigimu, didžiausia nauda bus žuvų praeivių – šlakių ir upinių nėgių – populiacijoms, kurios negalėjo patekti aukščiau užtvankos daugiau kaip 30 metų. Užtvankų šalinimas užsienio šalyse pasiteisino kaip veiksmingiausia priemonė atkuriant žuvų migracijos kelius ir upių biologinę įvairovę.