Mokslininkai nustebę: su Černobylyje gyvenančiais šunimis vyksta kai kas netikėto

Teritoriją aplink atominę elektrinę, kurios dalis buvo sunaikinta per 1986 m. katastrofą, žmonės apleido – tačiau ne gyvūnai. Černobylio zonoje liko gyvūnija, kurią atstovauja laukinės rūšys, naminiai gyvuliai ir naminiai gyvūnai, palikti nuo nelaimės pabėgusių šeimininkų.

Šiuo metu tik kelios savanorių ir mokslinių tyrimų organizacijos skiria jiems dėmesį. Tačiau viena iš jų, įsteigta JAV Nacionalinio sveikatos instituto, nuo 2017 m. vykdo šunų stebėseną.

Ir mokslininkai nustatė, kad gyvūnai radikaliai pakeitė savo įprastą elgesio modelį. Jie susibūrė į daug darnesnes gaujas nei anksčiau.

Ištyrę 302 gyvūnų, gyvenančių skirtingose uždraustosios zonos dalyse, DNR mėginius, mokslininkai nustatė dvi dideles populiacijas. Jų genetiniai profiliai dar nėra išsamiai išanalizuoti, tačiau mokslininkai iš karto pastebėjo, kad šiose gaujose yra labai daug haplotipų.

Gautus rezultatus jie palygino su Vinicos srities benamių šunų mėginiais. Buvo nustatyta, kad pastarieji turėjo daug vienodesnį genų rinkinį. Tai stebina – nes tiek Černobylio, tiek Vinicos šunys gyveno laisvo veisimosi sąlygomis.

Didelis haplotipų skaičius sudomino mokslininkus. Šis rodiklis rodo genetinę įvairovę, kuri teigiamai veikia ir populiacijos stabilumą, ir kiekvieno individo sveikatą. Kol kas mokslininkai šiems atradimams neturi paaiškinimo.

Ateityje, kai bus atlikti išsamūs Černobylio šunų genų tyrimai, jie tikisi gauti atsakymą į šį klausimą, tačiau dabar mano, kad tokią įvairovę populiacija kažkokiu būdu įgijo evoliucijos eigoje, prisitaikydama prie sudėtingų ją supančių sąlygų.

Pasak Pietų Karolinos universiteto (JAV) evoliucijos ekologo Timothy Mousseau, šiuos duomenis galima būtų pasitelkti kitų branduolinių katastrofų atvejams – ir net žmonių kelionėms į kosmosą.

„Labai tikimės, kad tai, ką sužinosime iš šių šunų, ateityje bus naudinga siekiant suprasti žmonių apšvitą“, – sako jis.

Nuo savo pirmosios kelionės 1999 m. T.Mousseau nebeskaičiuoja, kiek kartų lankėsi Černobylyje.

„Kai pasiekėme maždaug 50 apsilankymų, nustojau skaičiuoti“, – sako jis.

Pirmą kartą su pusiau laukiniais Černobylio šunimis jis susidūrė 2017 m., keliaudamas kartu su organizacija „Clean Futures Fund+“, teikiančia gyvūnams veterinarinę priežiūrą.

Apie tai, kaip vietos šunys išgyveno po branduolinės avarijos, žinoma nedaug. 1986 m. sprogimas viename iš elektrinės reaktorių sukėlė katastrofą, dėl kurios į orą pakilo didžiuliai kiekiai radioaktyvių izotopų. Užterštumas iš radioaktyvaus debesies nusėdo netoliese – regione, kuris dabar vadinamas Černobylio zona.

Po katastrofos šioje teritorijoje gyvena šunys, kuriuos šeria Černobylio valymo darbininkai ir turistai. Apie 250 benamių gyveno elektrinėje ir jos apylinkėse, tarp panaudoto kuro perdirbimo įrenginių ir greta sprogusio reaktoriaus. Dar šimtai jų klajoja toliau nuo teritorijos.

T.Mousseau vizitų metu jo komanda paėmė šių šunų kraujo mėginius DNR analizei, kuri leido tyrėjams sudaryti sudėtingos šunų šeimos struktūros žemėlapį.

„Mes žinome, kas su kuo susiję, – sako Nacionalinio žmogaus genomo tyrimų instituto (JAV) genetikė Elaine Ostrander. – Žinome jų paveldą.“

Ji sako, kad šunų gaujos nėra tik laukinių laukinių šunų kratinys. „Iš tiesų elektrinėje veisiasi, gyvena ir egzistuoja šunų šeimos, – sako ji. – Kas galėjo pagalvoti?“

Šunys, esantys uždraustoje zonoje, turi bendrų protėvių su vokiečių aviganiais ir kitų veislių aviganiais – kaip ir daugelis kitų laisvai besiveisiančių šunų iš Rytų Europos, praneša komanda. Ir nors jų darbas atskleidė, kad elektrinės teritorijoje esantys šunys genetiškai skiriasi nuo šunų, gyvenančių už maždaug 15 km esančiame Černobylio mieste, komanda nežino, ar radiacija lėmė šiuos skirtumus, ar ne, sako E.Ostrander.

Gali būti, kad šunys genetiškai skiriasi tik todėl, kad gyvena palyginti izoliuotoje teritorijoje. Tačiau Anglijos Portsmuto universiteto aplinkosaugos mokslininkas Jimas Smithas sako, kad naujoji išvada nėra tokia netikėta. Jis nedalyvavo atliekant naująjį tyrimą, tačiau šioje srityje dirba jau ne vieną dešimtmetį. Jis nerimauja, kad žmonės gali manyti, „kad radiacija su tuo kažkaip susijusi“, sako jis. Tačiau „tam nėra jokių įrodymų“.

Mokslininkai jau kelis dešimtmečius bando nustatyti, kaip Černobylio radiacijos poveikis paveikė laukinius gyvūnus.

„Nagrinėjome pasekmes paukščiams ir graužikams, bakterijoms ir augalams“, – sako T.Mousseau.

Jo komanda nustatė, kad gyvūnai pasižymi padidėjusiu mutacijų skaičiumi, sutrumpėjusia gyvenimo trukme ir anksti prasidėjusia katarakta.

J.Smithas sako, kad mažų radiacijos dozių poveikį tarp kitų veiksnių išskirti nelengva.

„[Tokie tyrimai] labai sudėtingi... natūralioje aplinkoje yra daug kitų veiksnių“, – teigia mokslininkas. Be to, jis sako, kad gyvūnai gali gauti tam tikros naudos, kai žmonės palieka užterštas zonas.

E.Ostrander sako, kad komanda dabar tiria, kaip ir ar radiacijos žala kaupiasi šunų genomuose. Žinant šunų genetinę kilmę, bus lengviau pastebėti bet kokius radiacijos pavojaus ženklus, sako Prinstono universiteto (JAV) evoliucinės genetikos specialistė Bridgett von Holdt, kuri šiame darbe nedalyvavo.

„Jaučiuosi lyg artėtų svarbus posūkis, – sako ji. – Noriu sužinoti daugiau“.

Parengta pagal „New Voice“ ir „Science News“.