5 klaidingi „faktai“ apie žmonijos evoliuciją: ar tikrai esame kilę iš beždžionių?

Didžioji dauguma mokslininkų sutinka, kad žmonės evoliucionavo laikui bėgant, tačiau klaidingi įsitikinimai apie žmogaus evoliuciją visuomenėje gajūs iki šiol.

Štai 5 didžiausi mitai, susiję su evoliucijos procesu.

Mitas: žmonės kilo iš beždžionių

Beždžionės ir žmonės turi bendrą protėvį, gyvenusį maždaug prieš 60 mln. metų, tačiau žmonės nėra kilę iš beždžionių, kurias matome šiandien.

Tiesą sakant, žmonės iš tikrųjų yra artimesni šimpanzėms nei beždžionėms, tačiau mes taip pat neišsivystėme iš šimpanzių.

Bendras protėvis, kurį dalijomės su beždžionėmis, išsiskyrė į atskiras linijas, kurios galiausiai tapo beždžionėmis, šimpanzėmis ir žmonėmis, kuriuos atpažįstame šiandien.

„Tai tas pats, kaip jūs galbūt turite brolių ir seserų, ir esate kilę iš bendrų tėvų, arba galbūt turite pusbrolių ir pusseserių, ir esate kilę iš bendrų senelių“, – sakė Harvardo universiteto žmogaus evoliucinės biologijos dėstytoja ir žurnalo „SAPIENS“ redaktorė Bridgeta Alex, – „Vadinasi, jei tai pratęsime ir grįšime į praeitį, tarkime, 7 ar 8 milijonus metų, pamatysite, kad turite tuos pačius protėvius, kaip ir dabartinės gyvosios šimpanzės.“

Mitas: „Stipriausiųjų išlikimas“ reiškia, kad išgyvena tik stipriausieji

Fizinis pajėgumas dažnai siejamas su žmogaus fizine jėga ir sveikata. Tačiau evoliucijos požiūriu tai reiškia tikimybę perduoti požymius palikuonims, kurie vėliau gali išgyventi ir susilaukti savo palikuonių.

Pavyzdžiui, jei palygintumėte žmogų, kuris retai sportuoja ir prastai maitinasi, su žmogumi, kuris gerai maitinasi ir bėga maratonus, galėtumėte sakyti, kad bėgikas yra labiau „sveikas“.

Tačiau jei nesveikų įpročių turintis asmuo turi 10 anūkų, o kitas asmuo – nė vieno, tuomet nesveiko asmens evoliucinis tinkamumas yra didesnis nei sveikesnio gyvenimo būdo asmens.

Mitas: evoliucija visada veda į pažangą

Iš kartos į kartą perduodami bruožai nebūtinai yra geriausi bruožai, padedantys sukurti pažangesnę, tobulesnę rūšį. Požymiai perduodami iš individų, kurie tiesiog buvo „pakankamai geri“ savo aplinkoje, kad galėtų daugintis.

Pavyzdžiui, fosilijos rodo, kad žmonių protėvių dantys buvo daug didesni nei dabartinių žmonių, greičiausiai dėl mitybos pokyčių per pastaruosius 2 mln. metų.

Dabartinių žmonių dantų dydis nebūtinai yra geresnis ar blogesnis, bet tiesiog labiau pritaikytas dabartinei aplinkai.

„Evoliucija rūpinasi reprodukcine sėkme, kad palikuonys išgyventų ir turėtų savo palikuonių, karta po kartos perduotų tam tikrus genus ar bruožus“, – sakė B.Alex, – „Taigi, jei evoliucija neina tam tikra kryptimi, ji tiesiog reaguoja į vietos ir dabartines sąlygas.“

Mitas: žmonės negali pakenkti ekosistemoms, nes organizmai tiesiog prisitaikys

Tiesa, kad organizmai ir toliau prisitaikys prie aplinkos, kad ir ką žmonės darytų planetai. Tačiau žmonės gali daryti ir daro neigiamą poveikį ekosistemoms, pakeisdami pasaulį tokį, kokį jį pažįstame.

„Žiauri realybė yra tokia, kad daugelis gyvūnų, augalų ir kitų mums šiandien žinomų organizmų neišgyvens kito šimtmečio“, – sakė B.Alex, – „Kai kurie dideli gyvūnai, prie kurių buvome pripratę, pavyzdžiui, žirafos ar drambliai, jų laikas žemėje tikriausiai yra ribotas dėl žmogaus veiklos.“

Klimato kaita yra bene akivaizdžiausias pavyzdys, kaip žmonės gali neigiamai paveikti ekosistemas. Dėl žmogaus veiklos, kuri prisidėjo prie klimato kaitos, šiltėjanti temperatūra ardo žirafų buveines ir dėl to ima trūkti maisto.

Be to, klimato kaitos sukeltos sausros taip pat kelia grėsmę dideliems žinduoliams, pavyzdžiui, drambliams ir hipopotamams, kuriems gerti, maudytis ir vėsintis reikia natūralių vandens šaltinių.

Mitas: žmonės nustojo vystytis

Technologijų ir medicinos pažanga leido žmonėms keisti aplinką ir gyventi ilgiau, tačiau tai nereiškia, kad nustojome evoliucionuoti.

„Kol mūsų rūšis turės palikuonių, tol evoliucionuosime“, – sakė B.Alex.

Vienas iš pavyzdžių – dideliame aukštyje gyvenančios žmonių grupės.

Deguonies kiekis didesniame aukštyje yra mažesnis, todėl žmonėms, pripratusiems prie mažesnio aukščio, sunku gauti pakankamai deguonies į ląsteles, o tai gali turėti įtakos kvėpavimui ir pažinimui.

Tačiau per tūkstančius metų Tibeto aukštikalnių gyventojai evoliucionavo taip, kad galėtų klestėti mažo deguonies kiekio aplinkoje, nes evoliucionavo.