Gyvūnų siunčiami signalai gali mus perspėti apie artėjančias katastrofas (Foto)

Pietų Amerikoje elgesio ekologė Rachel Grant gavo panašius rezultatus. Ji sekė gyvūnų judėjimą, naudodama nuo judesio įsijungiančias kameras Janačagos-Čemiljeno nacionaliniame parke Peru Anduose laikotarpiu, įskaitant 7 balų Kontamanos žemės drebėjimą 2011 m.

„Kameros matymo diapazone užfiksuotų gyvūnų skaičius pradėjo mažėti likus maždaug 23 dienoms iki žemės drebėjimo, o mažėjimas paspartėjo likus aštuonioms dienoms iki žemės drebėjimo“, – sakė Grant savo 2015 m. moksliniame darbe. – „Dešimtą, šeštą, penktą, trečią ir antrą dieną prieš žemės drebėjimą – ir žemės drebėjimo dieną – nebuvo užfiksuotas joks gyvūnų judėjimas, o tai labai neįprasta.“

Labai svarbu, kad Grant taip pat rado įrodymų, kas gali paskatinti vietinių gyvūnų elgsenos pokyčius, t. y. stiprių vietinių atmosferos elektros krūvių perturbacijų kas dvi ar keturias minutes, pradedant likus dviem savaitėms iki žemės drebėjimo. Ypač didelis svyravimas užfiksuotas likus maždaug aštuonioms dienoms iki Kontamanos žemės drebėjimo – tai sutapo su antrojo gyvūnų dingimo iš akiračio etapo pradžia.

Mokslininkai dabar tiria, ar šios elektromagnetinės perturbacijos atmosferoje prieš žemės drebėjimus gali būti įspėjamasis ženklas apie artėjančius žemės drebėjimus, kuriuos gali pajusti gyvūnai.

Prieš žemės drebėjimus visada yra laikotarpis, kai giliose uolienose atsiranda didelių įtempių – įtempių, dėl kurių susidaro elektroniniai krūviai, vadinami „teigiamomis skylėmis“. Šie labai mobilūs elektroniniai krūviai gali greitai tekėti iš plutos į Žemės paviršių, kur jie jonizuoja oro molekules virš jų atsiradimo vietos.

Tokia jonizacija buvo pastebėta prieš žemės drebėjimus visame pasaulyje. Kadangi šios „teigiamos skylės“ teka, jos taip pat generuoja itin žemo dažnio elektromagnetines bangas, suteikdamos papildomą signalą, kurį kai kurie gyvūnai gali pagauti.

„Žemės drebėjimo pirmtakai nėra gerai moksliškai dokumentuoti“, – sako Matthew Blackettas, Koventrio universiteto fizinės geografijos ir gamtos pavojų docentas.

Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad gyvūnai galėjo sukurti seisminį pabėgimo mechanizmą, sako jis.

„Galbūt jie aptinka slėgio bangas prieš įvykstant žemės drebėjimams, galbūt jie pajunta elektromagnetinio lauko pokyčius kaip lūžio linijas, kai uoliena pradeda skilti. Gyvūnuose taip pat yra daug geležies, kuri jautri magnetizmui ir elektriniams laukams“.

„Teigiamos skylės“ taip pat gali sukelti tam tikrų toksiškų cheminių medžiagų atsiradimą prieš žemės drebėjimus. Pavyzdžiui, jei jos liečiasi su vandeniu, jos gali sukelti oksidacijos reakcijas, dėl kurių susidaro vandenilio peroksidas. Cheminės reakcijos tarp krūvių ir organinių medžiagų dirvožemyje gali sukelti kitus nemalonius produktus, tokius kaip ozonas.

Tuo tarpu likus kelioms dienoms iki 2001 m. Indijoje įvykusio 7,7 balo žemės drebėjimo Gudžarate, anglies monoksido lygio šuolis buvo užfiksuotas palydovais daugiau nei 100 kvadratinių kilometrų regione, kurio centre, kaip paaiškėjo, buvo galutinio drebėjimo epicentras. Mokslininkai teigė, kad anglies monoksido dujos gali būti išstumtos iš žemės dėl uolienų įtempimo, didėjant drebėjimo slėgiui.

Žinoma, daugelis gyvūnų turi labai išvystytą jutiminį aparatą, galintį nuskaityti daugybę natūralių signalų, nuo kurių gali priklausyti jų gyvybė – todėl atrodo visiškai įmanoma, kad kai kurie gyvūnai gali pagauti bet kokius žemės drebėjimo pirmtakus. Jie gali užuosti nemalonias chemines medžiagas, pagauti žemo dažnio bangas, o jonizuotą orą pajusti kailiu ar plunksnomis.

Kadangi žemės drebėjimus taip sunku numatyti, šios išvados kelia klausimą: ar žmonės iš tikrųjų gali numatyti žemės drebėjimus stebėdami gyvūnus ir taip įspėti žmones?

2020 m. paskelbtame dokumente Wikelskis ir jo kolegos, remdamiesi jo tyrimų Italijoje duomenimis, pateikė išankstinio žemės drebėjimo įspėjimo sistemos prototipą, naudojant gyvūnų veiklos stebėjimo vietas.

Jis apskaičiavo, kad gyvūnai ūkiuose, esantys virš neišvengiamo žemės drebėjimo epicentro, sugebėję jį kažkaip suvokti, parodys aktyvumą likus 18 valandų iki jo smogimo. Gyvūnai, esantys 10 km atstumu nuo epicentro, turėtų parodyti įspėjamuosius ženklus aštuoniomis valandomis vėliau, o gyvūnai ūkiuose, esančiuose už 20 km nuo epicentro dar po papildomų aštuonių valandų.

„Jei tai teisinga, tai reikštų, kad per artimiausias dvi valandas įvyks žemės drebėjimas“, – sako jis.

Tyrėjai turės ilgesnį laiką stebėti didesnį gyvūnų skaičių įvairiose žemės drebėjimų zonose visame pasaulyje, kad juos būtų galima panaudoti žemės drebėjimams prognozuoti. Dėl to Wikelskis ir kiti kreipiasi į pasaulinę gyvūnų stebėjimo sistemą „Icarus“ Tarptautinėje kosminėje stotyje, kad surinktų duomenis apie gyvūnų judėjimą visame pasaulyje.

„Icarus“ yra iniciatyva, kurią 2002 m. sukūrė bendradarbiaujantys pasaulio mokslininkai. Jos tikslas – sukurti tikslią pasaulinę stebėjimo sistemą žymėtiesiems mažiems gyvūnams (pvz., paukščiams), kad būtų galima teikti duomenis apie planetos gyvūnų ir jos fizinių sistemų sąveiką.

Tuo tarpu Kinija savo žemės drebėjimo biure Naninge jau sukūrė įspėjimo apie žemės drebėjimą sistemą, stebinčią gyvūnų elgesį. Gyvatės turi daugybę jutimo mechanizmų, skirtų aptikti nedidelius jų aplinkos aspektų pokyčius. Iš dalies staigūs gyvačių ir kitų gyvūnų elgesio pokyčiai paskatino valdžios institucijas evakuoti Kinijos miestą Haičengą, kuriame 1975 m. įvyko didelis žemės drebėjimas. Tąkart buvo išgelbėta daugybė gyvybių.

„Iš visų Žemėje esančių būtybių gyvatės yra bene jautriausios žemės drebėjimams“, – 2006 metais „China Daily“ sakė tuometinis Naningo biuro direktorius Jiang Weisong. – „Kai netrukus įvyks žemės drebėjimas, gyvatės išsikraustys iš lizdų, net ir šaltą žiemą.“

Žemės drebėjimai nėra vienintelis pavojus, apie kurį gyvūnai iš anksto įspėja. Paukščiai vis dažniau atsiduria dėmesio centre, nes gali aptikti kitus artėjančius gamtos pavojus.

2014 m. mokslininkai, sekę Vermivora chrysoptera JAV, užfiksavo stulbinantį vadinamosios evakuacinės migracijos pavyzdį. Paukščiai staiga pakilo iš savo veisimosi vietos Kamberlando kalnuose rytinėje Tenesio dalyje ir nuskrido 700 km atstumu, nepaisant to, kad ką tik nuskrido 5000 km iš Pietų Amerikos. Netrukus po to, kai paukščiai pasitraukė, siaubingas daugiau nei 80 tornadų spiečius smogė vietovei, žuvo 35 žmonės ir padarė daugiau nei 1 mlrd. USD žalos.

Pasiūlymas atrodė aiškus – paukščiai kažkokiu būdu pajuto tornado sukeliamus oro virpesius, sklindančius iš toliau nei 400 km. Kalbant apie tai, iš pradžių dėmesys skiriamas infragarsui – žemo dažnio fono garsams, kurie negirdimi žmonėms, tačiau esti visoje natūralioje aplinkoje.

„Meteorologai ir fizikai jau dešimtmečius žinojo, kad tornadinės audros skleidžia labai stiprų infragarsą, galintį nukeliauti tūkstančius kilometrų nuo audros“, – tuomet sakė Kalifornijos universiteto Berklyje laukinės gamtos biologas Henry Streby.

Manoma, kad infragarso svyravimų aptikimas taip pat yra mechanizmas, kuriuo migruojantys paukščiai, atrodo, gali išvengti audrų didžiulėse vandenynų kirtimo vietose – šią idėją dabar išbando vykstantis Kivi Kuaka tyrimas Ramiajame vandenyne.

2021 m. sausio mėn. įkurtame projekte dalyvauja Prancūzijos nacionalinio gamtos istorijos muziejaus komanda, kuri 56 penkių skirtingų rūšių paukščius aprūpina GPS sekimo įrenginiais, kad galėtų sekti maršrutus, kuriais jie keliauja per vandenyną. Tarptautinė kosminė stotis atlieka priežiūrą, gaudama jiems skrendančių paukščių signalus ir stebėdama, kaip jie reaguoja į kelyje kylančius gamtos pavojus. Jų GPS sekikliai taip pat renka meteorologinius duomenis, kad padėtų pagerinti klimato modeliavimą ir orų prognozavimą Ramiojo vandenyno regione.

Kivi Kuaka taip pat išnagrinės, ar paukščių elgesys gali įspėti apie retesnius pavojus, pvz., cunamius, kurie, kaip žinoma, sukuria išskirtinius infragarso modelius.

Projektu siekiama patikrinti galimą paukščių indėlį į išankstinio perspėjimo sistemą, informuojančią apie artėjantį taifūną ar cunamį.

Tačiau ne visi ekspertai mano, kad išankstinio įspėjimo apie gyvūnus sistemos yra tinkama galimybė nuspėti nelaimes. Ir net jei jie padeda, vien gyvūnų greičiausiai nepakaks: žmonės turės pasikliauti išankstinių perspėjimo signalų deriniu, kad susidarytų išsamų vaizdą.

Vis dėlto, nors galbūt dar negalime susikalbėti su gyvūnais, galbūt laikas daugiau dėmesio skirti jų perspėjimams.