Vandenyno gelmėse aptiko daugiau nei 5000 iki šiol neregėtų padarų rūšių: 6 kilometrų gylyje veisiasi mokslui dar nežinomi gyviai

Naujajame tyrime teigiama, kad Ramiojo vandenyno gelmėse esančioje didžiulėje „žmogaus dar nepaliestoje“ teritorijoje ekspedicijos metu aptikta daugiau kaip 5 000 neaprašytų gyvūnų rūšių. Tačiau mokslininkai įspėja, kad netrukus jos gali būti sunaikintos – netolimoje ateityje šioje teritorijoje numatyti giliavandenės kasybos darbai.

Klariono-Klipertono zona (CCZ) – tai tektoninių lūžių zona itin reljefingame vandenyno dugne. Ši teritorija tęsiasi nuo Meksikos iki Havajų ir užima apie 6 mln. kvadratinių kilometrų plotą, t. y. maždaug 3,5 karto daugiau nei Aliaskos plotas.

Klariono-Klipertono zonoje vidutinis jūros gylis siekia 4-6 kilometrus. Šios teritorijos dungas yra padengtas maždaug bulvės dydžio rutuliškais gniužulais, kuriuose gausu itin vertingų ir geidžiamų metalų, tokių kaip manganas, kobaltas ir nikelis. Be to, čia aptinkamos ir nedidelės vertingų retųjų žemių elementų koncentracijos. Taigi, šios teritorijos tapo itin geidžiamos giliavandenės kasybos bendrovėms.

Gegužės 25 dieną žurnale „Current Biology“ paskelbtame tyrime mokslininkai sudarė pirmąjį išsamų šiame regione aptinkamų gyvūnų rūšių sąrašą. Naujojoje duomenų bazėje yra 5580 gyvūnų rūšių, iš kurių tik 438 yra oficialiai įvardytos, likusios yra mokslui dar nežinomos. Anot tyrėjų, Klariono-Klipertono zonoje iš viso gali būti aptikta iki 8 000 gyvūnų rūšių, iš kurių 88-92 proc. mokslui gali būti nežinomos.

Pagrindinė tyrmo autorė Muriel Rabone, Londono Gamtos istorijos muziejaus giliavandenių žuvų ekologė, teigė, kad dabar „dvigubai svarbu sužinoti apie šias menkai ištirtas buveines“, nes čia gresia giliavandenės kasynos darbai.

„Klariono-Klipertono zonoje yra tiek daug nuostabių rūšių“, – tikino M. Rabone.

Pasak tyrimo autorių, Klariono-Klipertono zonoje biologinė įvairovė yra labai didelė. Į naujajį kontrolinį sąrašą įtrauktos gyvūnų rūšys suskirstytos į 27 tipus, 49 klases, 163 būrius, 501 šeimą ir 1119 genčių.

Gausiausias tipas – tai nariuotakojai, egzoskeletą turintys bestuburiai, tokie kaip jūrų vorai, ūsakojai, vėžiagyviai, kurie sudaro 27 proc. duomenų bazės; po jų seka žieduotosios kirmėlės, kurios sudaro 18 proc. sąrašo ir nematodai (nežieduotosios kirmėlės), kurie sudaro 16 proc. sąraše esančių rūšių. Kitoms grupėms priskiriami lot. cnidarians (medūzos ir koralai), lot. poriferans (kempinės), moliuskai (pilvakojai, dvigeldžiai moliuskai ir galvakojai) ir tardigradai (lėtūnai).

Visa Clariono-Klipertono zona nepriklauso jokios šalies nacionalinei jurisdikcijai, todėl ją valdo Jungtinių Tautų Tarptautinė jūrų dugno tarnyba (ISA). Šiuo metu giliavandenė kasyba už šiose teritorijose draudžiama. Tačiau ISA gali sudaryti sutartis su kasybos bendrovėmis dėl galimų giliavandenių gavybos vietų žvalgymo. Iki šiol ISA suteikė 17 tokių žvalgybos sutarčių Clariono-Klipertono zonoje, kurios apima 1,2 mln. kv. km.

Tačiau ISA gali pradėti teikti giliavandenės kasybos sutartis jau 2023 metų liepą, pranešė „New Scientist“.

„Giliavandenė kasyba gali sukelti neigiamų padarinių jūrų gyvūnijai, pažeisti jūros dugno ekosistemas bei patį dugną, sukelti triukšmą, skleisti šviesos taršą ir sukelti nuosėdų pliūpsnius“, – teigė Giliavandenių išteklių apsaugos koalicija (angl. Deep Sea Conservation Coalition), kurią sudaro daugiau kaip 100 nevyriausybinių organizacijų.

Tyrimo autoriai teigia, kad būtina kuo greičiau atlikti tolesnius neįvardytų rūšių, įtrauktų į Clariono-Klipertono zono sąrašą, tyrimus, kad kasybos bendrovės galėtų sukurti būdus, kaip sumažinti galimą poveikį jūros aplinkai.

„Mes dalijamės šia planeta su visa šia nuostabia biologine įvairove, – apibendrino Londono Gamtos istorijos muziejaus giliavandenių žuvų ekologė M. Rabonė, – ir esame atsakingi už tai, kad ją suprastume ir saugotume.“